Greita navigacija:

Iš karto pereiti prie turinio (Alt 1)Iš karto pereiti prie antraeilės navigacijos (Alt 3)Iš karto pereiti prie pagrindinės navigacijos (Alt 2)

Berlinalės blogeriai 2021
Skirtingos patirtys Pietų Korėjoje

„Trumpos atostogos“ (Jong chak yeok), Section Generation, Berlinale 2021
„Trumpos atostogos“ (Jong chak yeok), rež. Kwon Min-pyo, Seo Hansol, Section Generation, Berlinale 2021 | Nuotr. (fragmentas): © Tiger Cinema & DGC

„Generation“ programos filmai iš Pietų Korėjos apie skirtingas veikėjų patirtis, keičiančias gyvenimus.

Ieva Šukytė

Į vaikus ir jaunimą orientuota Berlinalės „Generation“ programa visada pasižymėjo dialogo mezgimu tarp savo auditorijos ir didžiajame ekrane rodomų istorijų. Galbūt dažnai kino kritikų užmirštama dėl Berlyne rodomų filmų ir programų gausos, festivalio programa kiekvienais metais sukviečia kūrėjus iš skirtingų pasaulio šalių pasikalbėti jauniems žmonėms aktualiomis ir jautriomis temomis. Šiemet rodyti du Pietų Korėjos filmai –  Jéro Yun „Kovotoja“ (Fighter, 2020) ir Kwon Min-pyo ir Seo Hansol „Trumpos atostogos“ (Jong chak yeok, 2020) pasakoja apie dvi skirtingas, bet gyvenimą keičiančias patirtis.

Kaip kamera pagauti pasaulio pabaigą?

13-metė Si-yeon (Seol Si-yeon) prieš vasaros atostogas pereina į naują mokyklą. Atsidūrusi nepažįstamoje aplinkoje, ji užsirašo į fotografijos klubą „Shine“, kuris – kaip vėliau paaiškėja – taip pavadintas dėl blizgančios būrelio mokytojo galvos. Si-yeon ir kitos trys klubo narės Yeon-woo (Bae Yeon-woo), So-jung (Park So-jung) ir Songhee (Han Song-hee) gauna užduotį analoginiais fotoaparatais per vasarą užfiksuoti, kaip atrodo pasaulio pabaiga. Iš pradžių galvodamos, kaip išsisukti nuo užduoties, Si-yeon pasiūlytos, jos išsiruošia į dienos kelionę iki Seulo pirmos metro linijos galutinės Sinchang stoties. Tačiau ją pasiekus, paaiškėja, kad bėgiai tęsiasi toliau. Tad kaip atrodo ta pasaulio pabaiga ir, ar ji iš vis egzistuoja?

Debiutiniame Kwon Min-pyoo ir Seo Hansol filme režisieriai vietoj išbaigto scenarijaus turėjo tik jo apmatus, leisdami paauglėms, kurių vardai filme lieka nepakeisti, laisvai bendrauti ir natūraliai tarpusavyje megzti dialogą. Taip filme išvengiama dirbtinų, sukonstruotų pokalbių, kurie, parašyti ne tos kartos atstovų, dažnai visiškai nesugeba perteikti jaunų žmonių emocijų, asmenybių ar santykių. Šiuo metu Pietų Korėjoje vykstant patyčių mokykloje skandalams, kuriuose žymūs sportininkai, aktoriai ir dainininkai kaltinami fiziniu ir psichologiniu smurtu prieš savo buvusius klasiokus praeityje, filmo kūrėjai nekuria konfliktų ir nebando Si-yeon atskirti nuo kitų merginų, kurios palengva ją įsileidžia į savo ratą.

Tarp vasaros kaitrą vaizduojančios operatoriaus Park Jae-man kameros įterpiami paauglių kelionėje vienkartinėmis, juostinėmis kameromis įamžinti vaizdai. Kartais per tamsūs ar nefokusuoti, jie atspindi, kaip pasaulį mato keturios veikėjos, kurios nors ir neatradusios pasaulio pabaigos, atrado kai ką žymiai svarbesnio – draugystę.

Kai atrodo, kad pasaulis nusiteikęs prieš tave

Jina (Lim Seong-mi), jauna Šiaurės Korėjos pabėgėlė, po socialinio prisitaikymo mokymų apsigyvenusi Seule, studijos tipo mažame bute. Ji iškart pradeda dirbti mažame restorane, siekdama kuo greičiau uždirbti pinigų Kinijoje užstrigusiam tėvui. Todėl susiradusi antrą darbą tvarko bokso salę, kurioje dirbantis treneris Tae-soo (Baek Seo-bin) pastebi jos susidomėjimą moterų boksu. Matydamas jos talentą, vaikinas pasiūlo Jinai treniruotis ir tapti mėgėja, o vėliau gal ir profesionale boksininke. Tačiau ji nekartą atmeta šį pasiūlymą, atšiauriai atrėždama, kad į Pietų Korėją atvyko ne muštis.
Fighter, Section Generation, Berlinale 2021 „Fighter“, rež. Jéro Yun, Section Generation, Berlinale 2021 | Nuotr. (fragmentas): © Haegrimm Pictures
Aktorė Lim Seong-mi puikiai susitvarko su savo vaidmeniu, gebėdama per kūną ir judesius išreikšti išorėje stiprios, bet iš tiesų jautrios merginos portretą, kuri naudoja savo kūną it apsauginį kiautą. Merginai nėra lengva: kai ji buvo maža, motina pabėgo į Pietų Korėją, palikdama ją vieną su tėvu, nekilnojamo turto agentas reikalauja pinigų už po sumušimo patirtas gydymo išlaidas, nors smurtą išprovokavo jo seksualinis priekabiavimas, o ir bokso salėje besitreniruojančios moterys priima ją kaip pabėgėlę. Nors režisierius nelinkęs per daug dramatizuoti įvykių, mes pastebime, kad net ir pabėgus iš totalitarinio režimo, Jina susiduria tiek su visuomenės stereotipiniu nusistatymu, tiek su savo pačios susikurtu kalėjimu. Tae-soo pagyrus merginos talentą, ji piktai atšaukia, ar jo nuomone, visi Šiaurės korėjiečiai yra žudyti sutverti kareiviai. Negatyvių poteksčių neturintis vaikino komentaras merginos galvoje iškart suprantamas kaip išpuolis prieš ją.

Pirmoje filmo pusėje paliečiamos temos pereina į antrą planą ir likusį pusvalandį susitelkiama į šeimos dramą – Jinos ir jos Seule gyvenančios motinos, sukūrusios antrą šeimą, santykius, kurie išmuša iš natūraliai besivystančio veikėjos kelio. Ypatingai perdėtas atrodo jos ir mamos konfliktas po bokso varžybų, vėl iššaukiantis netyčinį Jinos smurtą. Nepaisant to, tokių komerciškai sėkmingų projektų kaip „Crash Landing on You“ serialas fone, vaizduojančių Šiaurės Korėjos kareivių gyvenimą, režisierius sukuria išties realistišką moters, nutraukusios visus santykius su savo tėvyne, portretą, kuri palengva išmoksta gyventi jai dar ne iki galo pažįstamame pasaulyje.