Berlinalės blogeriai 2021
Į kiną perkeltos jautrios „Berlinale Shorts“ nugalėtojų patirtys

Berlyno kino festivalio konkursinė trumpametražių filmų programa „Berlinale Shorts“ kaip ir kasmet pristatė ryškia kino kalba išsiskiriančių filmų įvairiomis temomis. Šių metų nugalėtojų darbuose – į kiną perkeltos asmeninės patirtys. Melancholija dvelkianti vasaros pabaiga ir po idilišku šeimos portretu besislepiančios vaikystės traumos atvaizduojamos Sidabrinio ir Auksinio „Lokio“ filmuose.
 

Ieva Šukytė

Įprasta vasaros diena

Xiao Lei (Kong Weiyi) kartu su savo tėvais ir dėde važiuoja aplankyti senelį. Šiltą vasaros dieną, miesto gatvėse skambant patriotinėms, politinėms dainoms, vaikinas stebi pravažiuojamus pastatus, kol jo šeima aptarinėja buvusią Sovietų Sąjungą ir Rusiją. Iš pradžių atrodantis it įprastas šeimos susibūrimas, iš tiesų ši kelionė tampa Xiao Lei atsisveikinimu su seneliu prieš išvažiuojant studijuoti kiną į Sankt Peterburgą.
 
Kinų režisieriaus Zhang Dalei trumpametražis vaidybinis filmas „Baigėsi diena“ („Day is Gone“), „Berlinale Shorts“ programoje apdovanotas „Sidabriniu lokiu“, tęsia jo pirmojo ilgo metro filmo „Vasara baigėsi“ („Ba yue“, 2016) pasakojimą apie tą pačią šeimą po šešerių metų. Paremtas paties autoriaus jaunystės prisiminimais (režisierius baigė studijas Sankt Peterburge) „Baigėsi diena“ parodo kasdieninį šeimos gyvenimą, kuriame nieko ypatingo neįvyksta, bet maži veiksmai atskleidžia veikėjų jausmus ir būsenas. It besibaigiančios vasaros sapnas nufilmuotame filme tvyro melancholija tarsi paties režisieriaus ekrane perduodami jausmai apie paskutines paauglystėje praleistas dienas gimtinėje. Suvalgyto arbūzo likučiai, popiečio miego prigulę šeimos nariai, vaikino vartomos šeimos albumo nuotraukos – paprasti veiksmai, ilgai įstrigsiantys Xiao Lei ir jo senelio (Li Xuejian) atmintyje kaip jųdviejų paskutinės akimirkos drauge. Paauglio senelis žiūri anūko nufilmuotą dviejų valandų filmą, apie kurį motiną perspėja, kad jame daugiau be naktį pravažiuojančių mašinų nieko ir nepamatys. Tačiau jam vis tiek svarbu pamatyti Xiao Lei kūrinį.
 
„Kitais metais, kai abrikosai sunoks, ar Xiao Lei sugrįš?“, – ištaria senelis. Išlydėdamas anūką ir jo tėvus namo, jis ilgai stovi nusisukęs nugara į kamerą, kol jie dingsta iš horizonto. Mes nematome pagyvenusio vyro veido, bet jo silpname atodūsyje išgirstame liūdesį. Galbūt tai paskutinis kartas, kuomet jie buvo drauge.

Išgyventi traumą

Kaip ir praėjusiais metais, šiemet „Berlinale Shorts“ „Auksinis lokys“ atiteko dokumentiniam filmui. Moldovoje gimusi režisierė Olga Lucovnicova itin intymiame filme „Mano dėdė Tudoras“ sugrįžo į vaikystės vasaros namus, kuriuose praleido daug laiko su ten gyvenusiomis šeimos kartomis.
„My Uncle Tudor“, rež. Olga Lucovnicova, Berlinale Shorts 2021 | Foto: © Olga Lucovnicova Olgos mama ir tetos, bežiūrėdamos senas nuotraukas dalinasi prisiminimais, matome archyvinius jos vaikystės vaizdus, močiutė prisimena anūkės gimtadienį. Iš pradžių atrodantis it režisierės pasivaikščiojimas po vaikystės prisiminimus, filmas greit pasisuka kita linkme, kai Olga pradeda uždavinėti klausimus savo dėdei Tudorui. Vasarą, kuomet visi šeimos nariai išeidavo dirbti į laukus, ji likdavo viena su širdies skausmus kentusiu dėde. „Tu mane nurengdavai“, – už kadro ištaria režisierė. „Ne aš, tu pati nusirengdavai“, – jai paprieštarauja dėdė, kuris nesijaučia padaręs nieko blogo. Pamažu, Olgai uždavinėjant klausimus, paaiškėja daugiau detalių, kaip dėdė ją vaikytėje slapta tvirkino. Režisierė kamera tiesiogiai nevaizduoja jųdviejų pokalbio. Ji palengva juda po namą, pagaudama miegantį dėdę ar prie lango voratinklius mezgančius vorus, kurie tampa lyg alegorija į jos ir Tudoro santykius – voro pagauta auka, negalinti ištrūkti iš grobuonio spąstų. Poetinė autorės kino kalba ir ramūs, iš pirmo žvilgsnio įprasti pokalbiai su šeima, kontrastuoja su Olgos patirta kraupia vaikystės trauma. Kai kurie šeimos nariai prisidengę tobulos šeimos portretu iki šiol nepritaria režisierės filmui, atskleidusiam jos vidinį siaubą. Tačiau pačiai autorei tai itin svarbus kūrinys, jos dienoraštis ir vaikystės traumos bei jos kaltininko konfrontacija.