Christoph Bartmann rekomenduoja Nachtleuchten

Maria Cecilia Barbetta - Nachtleuchten © S. Fischer Verlag Mariai Ceciliai Barbettai po labai išgirto „Änderungsschneiderei Los Milagros“, kuris pasirodė 2008 m., turbūt tikrai ilgai teko darbuotis prie antrojo romano. Gausūs stipendijų ir rezidencijų steigėjai, kuriems autorė dėkoja pradžioje, liudija, koks ilgas, o turbūt ir nelengvas  kelias, kurio pabaigoje pasiektas „Nachtleuchten“: atliktas darbas ir sykiu jo problemų protokolas. Barbetta dar sykį gilinosi į savo gimtinės Buenos Airių tematiką, o konkrečiau – į šiaurinį priemiestį Balesterą, kuriame pati užaugo. Jos rašymą ir vėl kurstė didelis entuziazmas, su kuriuo ji, viena vertus, rašo vokiečių kalba, o, kita vertus, puoselėja literatūrinę Pietų Amerikos tradiciją, kurią žodžiai „magiškasis realizmas“ apibūdintų nepakankamai. Su šios mokyklos „santraukomis“, prisiminkime kad ir Isabelę Allendę, Barbetta neturi nieko bendra; jau veikiau su Julio Cortázaru ir polinkiu į įsivaizduojamus ir anapusinius dalykus, o jų nebūtų be įsišaknijimo katalikybėje. Bet šiame romane tiek daug pėdsakų, linijų ir sąsajų, kad vienu skaitymu visų vis tiek neaprėpsi.
 
Iš tiesų Barbetta parašė tris trumpesnius romanus, pasakojančius apie Balestero žmones 1974-1975 m. Tada mirė ką tik iš egzilio grįžęs diktatorius Perónas. Jį be rinkimų pakeis našlė Isabel, nors ji visiškai tam netinka, bet užtat turi polinkį į spiritizimą. Tą spektaklį po dvejų metų vienu mostu nutrauks kariškiai. Apie visa tai romanas nepasakoja, jis lieka Balestere, pas vadinamuosius paprastus žmones, prie jų „rūpesčių ir vargų“, bet pirmiausiai prie jų norų ir vilčių. Balestere ir kitur kažkas bręsta, atsiduriame visuomenės permainų laboratorijoje, į kurią sueina daug visokių impulsų, ir realistinių, ir fantastiškų. Pasakojama apie katalikišką mergaičių mokyklą, kurioje kelios mokinės savo jėgomis nori įgyvendinti Antrojo Vatikano susirinkimo gaires, kad ir vakarais nešiodamos iš vienų namų į kitus keliaujančią švytinčią madoną, kurį ir davė „nakties švietalų“ pavadinimą. Paskui stebime, kuo užsiima, dažniau – ne darbe,  keletas smulkių amatininkų, automechanikų, kirpėjų. Iškalbintas automobilių remonto dirbtuvių „Autopia“, jos be kita ko, o gal iš esmės – politinių disidentinių idėjų lopšys. Pagaliau paskutinėje, trečiojoje dalyje, keli veikėjai imasi atskleisti spiritizimo paslaptis, tai irgi politinis reikalas, juk pati prezidentė tokiuose seansuose ieško įkvėpimo.
 
Netrukus suprantame, kad atskiros dalys tik menkai siejasi tarpusavyje. Jų nejungia koks nors jaudinantis siužetas, neknieti įminti jokios mįslės. Kad ir koks tankus būtų romano motyvų tinklas, kad ir kaip vyksmas sukasi aplink stebuklo ir jo įsikūnijimo kasdienybėje klausimus: užuot plėtojęsis, jis tik sukasi. Iš trijų knygų susidedantį romaną Barbetta galiausiai parašė gal ir todėl, kad nė viena iš trijų istorijų iš tiesų „nepaveža“ didelio romano: juk 522 puslapiuose įdomiausi dalykai dedasi tik mikrolygmenyje. Beje, kiekvieną tą puslapį Barbetta užpildo iš tiesų puikia vokiška proza. Autorė pokalbiuose dažnai prisipažįsta, kad labai mėgsta vokiečių kalbą, kuri jai nėra gimtoji, o ispaniškai rašyti nenorėtų. Šiaip ar taip, vokiečių kalba atsako Mariai Ceciliai Barbettai tokia pat meile. Nedaug šiuolaikinių autorių rašo taip išradingai, spalvingai ir drąsiai. Jos kalba neišvengiamai nustelbia bet kokį turinį, tiesiog todėl, kad yra tokia turtinga ir sodri. Iš tiesų romanas gyvas ta artikuliacijos gausa, kuri reiškiasi tipografiniais eksperimentais, iliustracijomis, ištrynimais ar savotišku skirstymu į 3 kart 33 plius finalinį skyrius. Galima tai laikyti manieringumu, o tekstui prikišti perkrovimą. Bet tas manieringumas virsta stiliumi, manierizmu, iš krantų besiveržiančio noro išsakyti raiška, už kurios truputį nublanksta tai, kas pasakoma.
 
Reikia kantrybės, kad įveiktum šį romaną, puslapis po puslapio džiuginantį neišsenkančiu noru pasakoti ir (čia tas žodis turbūt tiks) kurti pasakojimus, ir tuo pat metu nereikalingai apsunkinantį pasakojamojo pasaulio aprėptį.

 

Maria Cecilia Barbetta
Nachtleuchten
S. Fischer Verlag, Frankfurt am Main, 2018
ISBN 978-3-10-397289-4
522 p.