Katalin Teller rekomenduoja Solidarität

Solidarität © Carl Hanser Verlag, München, 2019 „Ne prievolė, bet galimybė“: ši naujoji garsaus sociologo, jau ne sykį kartų konfliktus, gilias karo patirties pasekmes ir Vokietijos Federacinės Respublikos visuomenės istoriją nagrinėjusio Heinzo Budės knyga siekia nė kiek ne mažiau nei grąžinti teises solidarumui. Ir dar tokiu laikotarpiu, kuris, kaip vis primena autorius, tikrai yra jam itin priešiškas.
 
Priešiškas ta prasme, kad dėl mūsų darbo santykių, vis lankstesne tampančios gyvensenos ir, žinoma, valstybinio aprūpinimo mažinimo, atsirado naujas ir garsiai besireiškiantis „savimi besirūpinančiųjų“ sluoksnis. Dėl to sluoksnio formuojasi ypatingas žvilgsnis į lūkesčius – individui ir valstybinėms institucijoms: kas nesugeba būti savos laimės kalviu, pats dėl to kaltas, o valstybinių socialinių įstaigų užduotis tėra gailestingai šiaip taip sugaudyti tuos į pakraštį nustumtus „nesugebančiuosius“. Prie tokio požiūrio prisideda dar ir tai, kad padėtį stiprina net ir socialinė sistema – gal dėl vis mažesnio finansavimo, o gal dėl to, kad sunku apibrėžti bendrąjį gėrį.
 
Heinzas Bude, tiesa, argumentuodamas iš eurocentristinės perspektyvos, klausia, ir kokios politinės ir socialinės istorinės šio proceso priežastys, o įžvelgia jas didžiųjų visuomeninių projektų – Prancūzijos revoliucijos, Marxo ir Engelso komunizmo ar abiejų Vokietijų suvienijimo – trūkumuose. Mat tie projektai, panašiai kaip šiandieniniai dešinieji populistai, skelbė „išskirtinį solidarumą“, o tokiame solidari galėjo būti tik viena, tegu ir sąlyginai didelė, žmonių grupė. Šitaip jie kaip tik ir nepaisė integruojančiojo solidarumo vaidmens nebeskirstyti pagal individualius gebėjimus, politines stovyklas ar ekonominius kriterijus, o siekti nors ir konfliktinio bei lydimo savų interesų apkarpymo, bet ilgalaikio ir, svarbiausia, toliaregiško „žmonių kaip bendraujančių būtybių“ bendradarbiavimo.
 
Ieškodamas tinkamos visuomenės sambūvio koncepcijos autorius gilinasi ir į krikščioniškąją meilės etiką bei naujuosius feministinės ir ekologinės kritikos principus – kad ir Donnos Haraway, Emanuele‘io Coccia ar Bruno Latouro, bet demonstruoja – ne pačiais įtikinamiausiais argumentais – kad jie arba per siauros, arba per plačios, tam tikra prasme nuo tikrovės nutolusios vizijos. Vietoj jų Heinzas Bude siūlo įsižiūrėti į Pietų Afrikos pavyzdį. Ši šalis sėkmingai įveikia iššūkius, kuriuos iškėlė gausūs praeities konfliktai, nauji globalūs rinkos santykiai ir gyventojų įvairovė. Šią sėkmę sąlygojo konfliktuojančių šalių gebėjimas pasiekti sutarimo, kuris pagrįstas supratimu, kad reikia trečiojo kelio, kad bendrabūvyje liktų vietos ir pareigoms, ir laisvėms, o šios įgalina ir pasirinkimą pasitraukti iš kolektyvo. Šia prasme Heinzo Budės solidarumas būtų trečiasis naujos pusiausvyros kelias, kuriame bendrabūvio būtinybė įgyvendinama be prievartos, bet įsisąmoninus bendrą ir individualią atsakomybę: taigi, kaip galimybė, o ne kaip prievolė.

Carl Hanser Verlag

Heinz Bude
Solidarität. Die Zukunft einer großen Idee
Carl Hanser Verlag, München, 2019
ISBN 978-3-446-26184-6
176 puslapiai

Pasiskolinti e. knygą Goethe's instituto skaitmeninėje bibliotekoje Onleihe

Recenzijos Vokietijos žiniasklaidoje:
NZZ
Spiegel.de
Deutschlandfunk Kultur