© Suhrkamp Verlag, Berlin, 2020
Fabjanas Hafneris (1966–2016) liks mūsų atmintyje pirmiausiai kaip dosnus draugas, literatūrologas ir neprilygstamas vertėjas iš slovėnų į vokiečių kalbą (išvertęs Zajcą, Zupaną, Šalamuną, Kresę, Vidmar etc. – nuo 2017 m. Goethe's institutas Liublianoje netgi teikia „Fabjano Hafnerio premiją“). Dabar jis išeina į sceną kaip poetas – iškart su dviem knygomis, kurias išleido garsios Berlyno ir Liublianos leidyklos, jas rūpestingai sudarė artimi žmonės: Zdenka Hafner Čelan, Peteris Handke ir Dominikas Sriencas.
Dvikalbiame leidyklos „Suhrkamp“ išleistame tomelyje kukliu pavadinimu „Erste und letzte Gedichte“ („Pirmiausi ir paskiausi eilėraščiai“) kaip tik tai ir rasime: Fabjano Hafnerio jaunystės eilėraščius ir tuos, kuriuos jis parašė paskutiniaisiais gyvenimo metais. Šiuos eilėraščius į vokiečių kalbą vertė ne pats Fabjanas Hafneris, tad Peteris Handke galėjo jų imtis be jokios įtakos – labai atidaus vertimo rezultatas tikrai sėkmingas. Jaudinančioje įžangoje Handke pastebėjo, kad net jaunatviški eilėraščiai kalba tikrai rimtai – „vaikiškai rimtai – fabjanhafneriškai rimtai“ ir kad visuose pernelyg anksti mirusio bičiulio eilėraščiuose glūdi „subtilus ir tylus – tačiau subtilus tikrai nėra nebylus ir bežodis,– nerimas“.
Šie ir visi kiti slovėniškai parašyti eilėraščiai sudėti į ką tik išleistus raštus, juos sudarė Zdenka Hafner Čelan ir Aljoša Harlamovas (leidykla „Cankarjeva založba“). Pavadinimas „Iz jezika, ki ga ni“ („Iš neegzistuojančios kalbos“) paimtas iš svarbaus eilėraščio: „Rašyti eilėraščius: versti iš neegzistuojančios kalbos“.
Suhrkamp Verlag