© Avant-verlag, Berlin, 2019
Ant švelniai rožinio, lašišos spalvos knygos viršelio matome keistą sceną – jauną moterį ant sofos nevikria poza, mėginančią įkišti galvą į tamsų plyšį tarp sėdynės ir atkaltės. Ką ji sugalvojo? Gal kviečia eiti kartu su ja, o gal nori pasislėpti ar pabėgti? Aš raginčiau sekti iš paskos, net jei netrukus paaiškėtų, kad patekę į knygos vidų pasijusite nesmagiai ar liūdnai, arba tai, ką perskaitėte, jus suerzins. Dešimtyje nedidelių scenų jauna komiksų piešėja Julia Bernhard įtraukia skaitytojus į šiuolaikinių jaunų suaugusiųjų gyvenimą, jie pamato pokalbius ir santykius su draugais, mylimaisiais, seneliais, augintiniais ir kambariniais augalais. Po minkštąja baldo dalimi atsiveria tikra bedugnė – pasakojimas apie depresiją, vienišumą, priekaištus sau, apie tai, kad tavęs negirdi, ir apie nesusipratimus.
Ši simpatiška knyga apie apatiją patvirtina posakį „piešinys pasako daugiau nei tūkstantis žodžių“. Subtiliomis lakoniškomis linijomis, į akį nekrentančiu šriftu, monotoniškomis spalvomis ir vaizdais autorė sustiprina susvetimėjimo jausmą bei prieštaravimus tarp su įsitikinimu ištartų herojės teiginių ir tikrųjų jos minčių ar bejėgiškumo jausmo.
2020 m. Juliai Bernhard skirta reikšmingiausia, personažų Makso ir Morico vardais pavadinta, vokiečių komikso premija kategorijoje „Geriausias vokiečiakalbis komikso debiutas“.
avant-verlag