Noémi Kiss rekomenduoja
Archipel

© Suhrkamp Verlag Knygą į rankas paėmęs skaitytojas tikrai labai dažnai ilgisi paslaptingos salos. Sunku būtų prisiminti rašytoją, neparašiusį bent jau apsakymo apie salą. Tačiau, kad ir kokia dėkinga būtų ši misija, rašytojo fantazijai ji yra ir tiek pat sunki. Ką dar naujo būtų galima pasakyti apie izoliuotą gyvenimą saloje? Kodėl Ispanijos salos, į kurią plūsta vokiečių turistai, šiuo atveju – Tenerifės, gyvenimas turėtų būti įdomus? Inger-Marios Mahlkės romane, kuris jau apdovanotas Vokietijos knygos premija, turistų rojus tėra tik fonas. Problemos glūdi gilumoje, puikiomis pavasario gėlėmis nusėtose ir žydros jūros skalaujamose nematomose vietose, dreifuojančiuose vietinių šeimų gyvenimuose ir tų šeimų narių praeityse. Už fantastiško kraštovaizdžio slypi mažučiai momentai ir kruopščiai, iki smulkiausių detalių tiksliai vaizduojami žmogiški santykiai – visa tai išsiplėtoja į didelį kūrinį, ir kaip tik tuo ši knyga mane žavi.

Inger-Maria Mahlke gimė Hamburge, įgijo teisininkės išsilavinimą, vaikystėje atostogas leisdavo Tenerifėje, iš ten kilusi jos mama. Tad ji gerai pažįsta vietą, kur atostogauja „susitvarkę“ vokiečių biurgeriai, čia susiduriantys su kolonijiniu ispanų mentalitetu. Archipel pasakoja apie lygiai šimtą metų iš trijų šeimų gyvenimų. Per tas šeimas galime pažvelgti į trijų visuomenės sluoksnių kasdienybę, tankią, tragedijomis persunktą jų praeitį. Kompozicija iš tiesų puiki! Romano veiksmas gausus netikėtų posūkių. Jau knygos pradžioje sužinome, kad  „Archipel“ - neegzistuojančios, kada nors atsirasiančios salos pavadinimas. Tai vieta be praeities ir šaknų, kur kiekvienas gali būti laimingas. Bet paaiškėja, kad tokios trokštamos salos niekur nėra, kaip be praeities ir šaknų neegzistuoja ir žmogiškieji santykiai. Šis romanas – kasdienių situacijų, dialogų ir santykių šedevras. Jo skyriai primena kino etiudus: kiekvienas leidžia pamatyti vieno (ydų turinčio ir klaidų darančio) veikėjo gyvenimą, o kitoje atkarpoje skaitytojas nukeliamas jau į visiškai kitą situaciją. Niekad nežinai, kas kur įsivėlęs, o dialogai tarp veikėjų, panašiai kaip nouveau roman, vis atneša naujų posūkių. Apdovanotomis knygomis žaviuosi ne visuomet, tačiau Inger-Maria Mahlke 2018 m. Vokiškos knygos premiją mano manymu tikrai gavo pelnytai.