© Luchterhand Literaturverlag, München, 2019
Europa – tai begalinė kelionė traukiniu, rodo 1972 metais gimęs čekas Jaroslavas Rudišas pirmajame vokiškai parašytame romane „Winterbergs letzte Reise“ [Paskutinė Vinterbergo kelionė]. O į tą per Europą važiuojantį traukinį jis įsodina tikrai nelygią porą: beveik šimtametį plepų senolį ir daug jaunesnį jo palydovą, kuris mirtinai sergantį klientą iš tiesų teturėtų nuvesti „į kitą krantą“, o ne iš Berlyno iki pat Sarajevo. Tačiau didysis (vidurio Europos) istorijos ekspertas Wenzelis Winterbergas dar turi leistis į paskutinę kelionę – jis nori rasti mūšyje prie Hradec Kralovės kritusių pirmtakų kapus, be to, eina seniai užgesusios meilės, kurią pats anais laikais išdavė, pėdsakais. Šitaip jo slaugytojas čekas Janas Krausas, visai to nenorėdamas parvažiuoja į tėvynę, iš kurios pabėgo, grįžta ir į savo tamsią praeitį.
Tikras domėjimasis istorija, pomėgis alui ir geležinkeliams, tam tikra simpatija keistuoliams, melancholija, lengvai įžvelgiamas humoras, o ypač taiklūs tiesioginės kalbos pasažai – ne sykį patikrintos Rudišo prozos kūrinių konstantos, jomis remiasi ir šis tragikomiškas romanas, kuris buvo nominuotas 2019 metų Leipcigo knygų mugės premijai.
Luchterhand Literaturverlag