Tuo tarpu Karlas nepaiso pažado sugrįžti į Gerą ir ten prižiūrėti tėvų namą ir senu tėvo žiguliuku išvažiuoja į tuo metu pasauliui atsiveriantį Berlyną. Kišenėj neturėdamas nė pfenigio jis leidžiasi į beveik visuomenės užribyje esantį margaspalvį skvoterių pasaulį, įsitraukia į aplink kultinę užeigą „Assel“ besisukantį menininkų gyvenimą ir po sunkios pradžios vis tvirčiau stojasi ant kojų šiame ypatingame mieste su sava atmosfera. Karlo istorija tam tikra prasme tampa po 1989-ųjų besivienijančio Berlyno pirmųjų metų kronika, pastabomis didelio istorinio virsmo paraštėse.
Naujausioji Lutzo Seilerio knyga – tai puiki, brandi proza, kuri, kaip ir, tarkim, Fontanės kūryba, pasižymi lėtu epiniu vaizdavimu, ironiška distancija, bet ir aiškiai juntama simpatija personažams. O kur dar anuometinio Berlyno situacijų, vietovių ir žmonių išmanymas ir pažinimas – jie tikrai atgyja, suvokiami visomis juslėmis. Nors kūrinys ir įkurdintas konkrečiame istoriniame kontekste, jo aktualumas ir nepasidavimas laikui šiandien – mus iš visur supančios krizės ir vis takesnės tikrovės akivaizdoje – itin ryškus.
