© 2020, Suhrkamp Verlag, Berlin
Galima būtų manyti, kad per trisdešimt metų po Vokietijų susivienijimo jau viskas pasakyta apie aną didžiųjų pervartų laiką ir literatūroje ta tema jau nieko naujo neišgirsime. Kad taip tikrai nėra, įrodo naujausias Lutzo Seilerio romanas „Stern 111“. Daugiau kaip penkiuose šimtuose puslapių autorius pina daugianarį pasakojimą apie Rytų Vokietijoje, Geroje, gyvenusią vokiečių Bišofų šeimą. Susipažįstame su jais tik ką griuvus Vokietijas skyrusiai Berlyno sienai, kai pagrindinis personažas Karlas veža tėvus prie vieno tos sienos perėjimo punktų, o pats lieka gimtojoje Tiuringijoje, jei jų planas kartais nepavyktų. Tėvai – Ingė ir Valteris – pratinasi prie naujos kapitalistinės tikrovės, dirba visokius pasitaikiusius darbus, o galiausiai, vedami jaunystės svajonės ir paslapties, iškeliauja į JAV.
Tuo tarpu Karlas nepaiso pažado sugrįžti į Gerą ir ten prižiūrėti tėvų namą ir senu tėvo žiguliuku išvažiuoja į tuo metu pasauliui atsiveriantį Berlyną. Kišenėj neturėdamas nė pfenigio jis leidžiasi į beveik visuomenės užribyje esantį margaspalvį skvoterių pasaulį, įsitraukia į aplink kultinę užeigą „Assel“ besisukantį menininkų gyvenimą ir po sunkios pradžios vis tvirčiau stojasi ant kojų šiame ypatingame mieste su sava atmosfera. Karlo istorija tam tikra prasme tampa po 1989-ųjų besivienijančio Berlyno pirmųjų metų kronika, pastabomis didelio istorinio virsmo paraštėse.
Naujausioji Lutzo Seilerio knyga – tai puiki, brandi proza, kuri, kaip ir, tarkim, Fontanės kūryba, pasižymi lėtu epiniu vaizdavimu, ironiška distancija, bet ir aiškiai juntama simpatija personažams. O kur dar anuometinio Berlyno situacijų, vietovių ir žmonių išmanymas ir pažinimas – jie tikrai atgyja, suvokiami visomis juslėmis. Nors kūrinys ir įkurdintas konkrečiame istoriniame kontekste, jo aktualumas ir nepasidavimas laikui šiandien – mus iš visur supančios krizės ir vis takesnės tikrovės akivaizdoje – itin ryškus.
Suhrkamp Verlag