© Carlsen Verlag GmbH, Hamburg 2019
Šis Susan Keller romanas – paauglės Emos kelionė į suaugusiųjų gyvenimą, atskleidžiantis ir mergaitės emocijų pasaulį. Penkiolikametės Emos balso vedami skaitytojai kartu su mergaitės motina, vyresniuoju broliu ir jaunesniąja seserimi iš Airijos, Dublino, persikelia į Vokietiją – jie ten ketina pradėti naują gyvenimą. Čia viskas svetima, viskas nebe taip, kaip anksčiau. Ne tokia kalba, kultūra, įpročiai, ne tokia netgi jūra. Nė vienas nėra laimingas, visi kupini tylaus skausmo, su juo kiekvienas tvarkosi pats.
Ema labai gerai sutaria su Levinu, jis jos bendraklasis ir geriausias draugas, atrodo, kad jie supranta vienas kitą be žodžių. Po truputį, patys to nepastebėdami, jie tampa vienas kitam brangūs ir nepakeičiami. O tai pajutus keičiasi ir aplinka, ji įgyja spalvų, atmosfera namie tampa malonesnė, vis daugiau kalbama apie teigiamus dalykus, malonesni atrodo ir žmonės. Vienintelį problemų sprendimą ir vienintelę išeitį iš ilgesio Ema mato pabėgus – reikia grįžti į Airiją. Iš pradžių tai tik mintis, paskui atsiranda ir tikras planas. Tačiau dabar kažkas neleidžia Emai sprukti, ji ima suprasti, kad nenorėtų palikti ir šitos vietos bei šitų žmonių.
Skaitytojai patiria, kaip Ema ieško pati savęs ir savo vietos, ieško atsakymų į klausimus apie tėvynę, atsisveikinimą su tuo, kas praėjo, ir priėmimą to, kas nauja – visa tai vyksta harmoningai, paprastai, be patoso ir daugiažodžiavimo, nepagražinant personažų minčių, emocijų ir svarstymų tose konkrečiose situacijose. Skaitytojas netgi pats ima kentėti. Ema, nors dar beveik vaikas, pavydėtinai pažįsta žmones; ji stebi, supranta, neteisia, neieško konfliktų. Autorė beveik specialiai nepasitelkia dialogų, užtat moka kurti charakterius ir atmosferą, leidžiančią atrasti, justi, o vėliau – suprasti: kartais tik gerokai vėliau, nes ši knyga ne iš tų, kurios baigiasi jas užvertus.
Carlsen Verlag