Romanas patrauklus ne vien intriguojančiu laikotarpiu ir geografine erdve – tai dar ir puikus pavyzdys, kokia daugiabriaunė ir įtikinanti gali būti autentiškos istorinės medžiagos ir fikcijos tarpusavio sąveika. Autorė pasakoja apie „paprastą žmogelį“ – menką sraigtelį didžiuliame šnipinėjimo mechanizme, malonų žmogų simboline Josefo Kleino pavarde, kuris, prireikus priimti rimtą sprendimą, labiausiai norėtų tyliai sėdėti
kamputyje ir išlaukti.
Nacionalsocializmo gaivalas Niujorke prieš pat Antrąjį pasaulinį karą ir organizuotos jo struktūros kol kas beveik nesulaukė atgarsio grožinėje literatūroje (išskyrus Steffeno Kopetzkio romaną „Propaganda“). Skaitytojas pajunta ne tik tą gaivalą bei subtiliai niuansuotą socialinę ir tarpžmogišką dinamiką, kurią jis sukelia, bet ir tai, kaip žmogų įtraukia pasaulinis didmiestis, be to, patiria šeimos istoriją ir situaciją tuoj po karo, įtampą tarp tokių nevienodų brolių arba, pavyzdžiui, vokišką aplinką Argentinoje ir Kosta Rikoje šeštojo dešimtmečio pradžioje. Šokinėjimas laike – labai natūralus, nes paklūsta prisiminimų logikai (ar nelogiškumui). Vaizdiniai lakoniški, tačiau tikrai stiprūs, kuriantys nuotaiką, neišsakyti dalykai – išties paveikūs, už viso to neslypi siekis ką nors teisinti ar pernelyg psichologizuoti. Ši knyga – su storu ir stipriu dokumentinės medžiagos išmanymo pamušalu (nors autorė jo niekur nedemonstruoja), bet sykiu ir poetiška – be dirbtinumo ir patoso.
