© C.H. Beck, München, 2019
Mūsų buitis dabar jau neatskiriamai susijusi su daugybe skaitmeninių prietaisų; didžiuliai duomenų kiekiai, plūstantys per šiuos prietaisus ir kaupiami „skaitmeninio siloso bokštuose“ – mūsų gyvenamojo laiko simbolis. Tačiau tas milijonų jutiklių bei didžiulių ir vis didėjančių kaupyklų pasaulis tarsi koks Janas turi du veidus.
Adrianas Lobe knygoje nagrinėja, kaip mūsų skaitmeniniai pėdsakai – kiekviena išsiųsta žinutė, kasdienis naršyklių naudojimas, kuriame tarsi nėra nieko blogo, atpažinimas pagal biometrinius duomenis ar į kišenę įdėto išmaniojo telefono vietos nustatymas – virsta keleriopu „mikrosuėmimu“ ir kaip skaitmeninės eros žmogus savanoriškai pasiduoda į tą nelaisvę. Lobe fiksuoja mūsų laikų fenomenus, o iš „užprogramuotos visuomenės“ skaitmeninės gyvenimo tikrovės paimti pavyzdžiai dažniausiai smarkiai sujaukia didžiuosius teorinius teisinės valstybės ir humanizmo naratyvus ir patys ima rašyti naujus. Tuo tarpu Lobes interesas krypsta į individų bei bendrijų gyvenimą veikiančią institucionalizuotą valdžią ir jos racionalumą – tad autorius prisijungia prie filosofo Michelio Foucault, ką jau rodo ir šios knygos pavadinimas [Kaupimas ir baudimas].
„Kada nors nebeliks galimybės gyventi už savo skaitmeninių atspindžių ribų. Esi įkalintas savo duomenų kūne.“ Duomenų kalėjime atsidūręs subjektas ima suvokti, kad jo teisė į intymumą, teisė rinktis ir spręsti pačiam pažeidžiama arba šios jis netgi nebeturi. Galbūt kaip prarastos teisės spręsti pačiam ženklu autorius šią era vadina ne antropocenu, o „datapocenu“. Lobe analizuoja indukciškai; jis formuluoja bendresnius filosofinius, teisės teorijos, politikos ir valdžios teorijos ar etinius klausimus pasitelkdamas konkrečius atvejus. Tačiau į šias problemas Lobe gilinasi ne kaip siauros srities specialistas – jis rašo ne mokslinį traktatą, o veikiau puikiu intelektualiu žurnalistiniu stiliumi – tarsi populiariąją filosofiją. Dėl to jo knygą lengva suprasti ir malonu skaityti.
Verlag C.H. Beck