© S. Fischer, Frankfurt a.M., 2018
Filosofas Martinas Seelis (g. 1954) žinomas ne vien dėl akademinių darbų estetikos ir etikos temomis, bet ir dėl šmaikščios plunksnos bei mokslo populiarinimo gyslelės. Keletą metų jis turėjo savo skiltį savaitraštyje „Die Zeit“, per kurią pelnytai išgarsėjo. Seelis turi viską, kas reikalinga, kad pelnytum vietą tarp reikšmingiausių vokiečių eseistų: savo stilių, pastabumą, gebėjimą atsiriboti, didžiulę erudiciją ir tam tikrą polinkį į nonkonformizmą. Tačiau vietos šalia literatūrinės filosofinės refleksijos meistrų – Benjamino, Adorno, Blocho – jis vis dar neužėmė. Čia nieko nepakeis ir naujausia jo esė knyga „Nichtrechthabenwollen“ [Tiesa nebūtinai turi būti tavo], nors tai tikrai pavykęs kūrinys.
Kaip žinia, visi filosofai vienaip ar kitaip stengiasi mus, skaitytojus, patraukti savo įsitikinimais. Tačiau Seelis deklaruoja, kad jis visai nenori būti teisus. Vietoj to jis siūlo mums „atvirą“ samprotavimą, pagrįstą laisvu „minčių žaidimu“. Šio žaidimo dalis yra ir koncepcija nesilaikyti įsikibus kažkieno nuomonės, sykiu teigti ir neigti, kūrybiškai šokinėti tarp įsitvirtinusių ir patirtų tiesų.
Knygą sudaro daugiausia trumpi fragmentai, jie kartais aforistiški, kartais naratyviniai. Minčių žaidimai neatsitiktinai panašūs į džiazo improvizacijas, juk Seelis – entuziastingas amerikietiško džiazo mėgėjas. Pabaigoje pateikta šmaikšti „atsisveikinimo paskaita“– o iš tiesų akademinė Seelio autobiografija, autoironiškas pasakojimas apie triumfus ir pralaimėjimus žmogaus, pasirinkusio nedėkingą mokslininko ir aukštosios mokyklos dėstytojo darbą. Nors šią 160 puslapių knygelę skaičiau su dideliu malonumu, vis dėlto neradau joje stimuliuojančių minčių, kurstančių žavėtis, atmesti ar nerimauti. Dėl to filosofinių esė mokykloje Seelis lieka gabus mokinys, dar nesudaręs temos savo šedevrui.
S. Fischer Verlage