© Berenberg Verlag, Berlin, 2020
Šio romano temos – nepažįstamų dalykų patyrimas ir bendravimo problemos: tai dviejų žmonių, dviejų kultūrų susitikimo ir jų mėginimų suprasti vienas kitą istorija. Skaitytojai nukeliami į tolimą praeitį – į XVIII amžių ir į visiškai nepažįstamą vietą – mažytę salą kažkur netoli Indijos, kur turėtų būti senovinių kultūrų liekanų.
Toje atokioje keistoje saloje vokietis matematikas ir žvaigždžių tyrinėtojas Karstenas Nybūras atsitiktinai sutinka persą iš Džaipuro meistrą Musą, kuris konstruoja astronominius prietaisus: jiems abiem tenka kurį laiką praleisti ten drauge. Juodu jungia meilė mokslui ir žvaigždėtam dangui, tačiau beveik kiekvienam pokalbyje – o kalbasi jiedu arabiškai, ta kalba nė vienam iš jų nėra gimtoji – kuriam nors tenka pripažinti: „Aš tavęs nesuprantu.“
Visiškai skirtingus tipažus autorė vaizduoja su subtiliu humoru ir ironija. Nepaprastai racionalus ir logiškai mąstantis mokslininkas iš šiaurės Vokietijos Nybūras tam tikra prasme atspindi Vakarų visuomenės deficitus: jam stinga empatijos, atjautos, meno bendrauti, suvokti niuansus ir iki galo interpretuoti, tai, kas neišsakyta. Užtat šias savybes visiškai įkūnija rytų kultūros atstovas meistras Musa, turintis ir talentą pasakoti (ne visuomet tikras) istorijas ir labai besidomintis kitomis kalbomis bei kultūromis. Kiekvienas šių dviejų veikėjų pokalbis atskleidžia skirtingus, paraleliai egzistuojančius pasaulio sanklodos aiškinimus.
Sekti abiejų personažų likimą nėra lengva. Siužetinės linijos neretai nužymimos tik punktyriškai, įvykių raida lieka be loginės pabaigos, ir apima jausmas, kad kažkas „prapuolė vertime“. Toks aiškiai ir buvo autorės tikslas – pavaizduoti, kaip sunku, netgi neįmanoma iš tiesų suprasti kitus žmones ir jiems atsiverti.
Berenberg Verlag