© Kiepenheuer & Witsch, Köln, 2020
Jau paantraštė „Romanas apie Augsburgo lėlių skrynią“ skaitytojams Vokietijoje, ko gero, sukels daug asociacijų. Juk nuo 1948 m. veikiantį lėlių teatrą mėgo ir pamilo ne viena karta. Tačiau tai neturėtų būti kliūtis nevokiečių skaitytojams, kurie galbūt nėra girdėję apie garsųjį teatrą, mat Thomas Hettche tikrai moka per lėlių teatrą ir su juo susijusius žmones vaizdžiai parodyti visos epochos vaikystę ir jaunystę.
Viskas prasideda 1939-ųjų vasaros pabaigoje, kai aštuonerių metų Hanelorei, kurią visi vadina Hatiu, po vasaros atostogų kaime tenka grįžti į miestą. Paskutinį kartą matant idilišką panoramą ją apima jausmas, kad kaip tik dabar vyksta kažkas baisaus. Ir iš tiesų: važiuojant namo virš tėvų automobilio praskrenda daug lėktuvų su svastikomis ant sparnų. Mergaitė, aišku, nesupranta, ką visa tai reiškia. Šokas ištinka tik tada, kai tėtis, mylintis ją labiau už viską pasaulyje, turi išeiti į karą. Dabar ima dėtis visiškai nesuprantami dalykai: biologijos pamokose dėstoma rasių teorija, prapuola bendramokslė žydaitė, plėšiamos gerą vardą turinčios krautuvės.
Hatiu sunku tai, kas sakoma viešumoje, suderinti su tuo, ką slapčia išgirsta per uždraustą BBC radiją. Laimei, tėtis grįžta namo, bet jis nebenori dirbti teatre, kur prieš karą buvo aktorius ir režisierius. Nenori gaminti propagandinės medžiagos. Tačiau kai juos, kareivius, buvo apgyvendinę Kalė mokykloje, jis rado lėlių teatro figūras ir rodė su jomis vaidinimus savo bendražygiams. Tėvo veikla įkvepia visą šeimą, o ypač – Hatiu, ji pasirodo besanti talentinga medžio drožėja ir lėlininkė. Šitaip padedamas kertinis teatro akmuo, iš pradžių vaikų džiaugsmui vaidinamos žinomos pasakos, o jau netrukus statomi ir visiškai naujoviški spektakliai, patraukiantys ir suaugusiuosius, pavyzdžiui, „Mažasis princas“.
Negali neintriguoti Hettchės gebėjimas per smulkias detales parodyti šiurpius įvykius. Kartais tai atsitiktiniai žvilgsniai, po jų vaikui galbūt liks tik stulbinantys vaizdiniai; tačiau juose atpažįstame visos epochos tragediją. Kita vertus, autorius tokiais pat taupiais „teptuko brūkštelėjimais“ moka sukurti tokį gražų ir viltingą vaizdą, kad siela negali nesišypsoti. Ir kaip tikra raudona linija (raudonai atspausta) per visą kūrinį driekiasi pasakos parabolė, kas gyvenime svarbiausia, nors akimis to ir nepamatysi – kaip ir pavadinime akcentuota širdies gija.
Kiepenheuer & Witsch Verlag