© S. Fischer, Frankfurt am Main, 2020
„Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvenimą, laisvę ir asmeninį saugumą“ ir „Niekam nevalia laikyti vergovėje ar baudžiavoje“ – tokie yra Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 3-čias ir 4-tas straipsniai, įkvėpę Katją Riemann pavadinti knygą apie keliones įgyvendinant projektus „Jeder hat. Niemand darf“. Nuo 2000-ųjų žinoma vokiečių aktorė yra UNICEF ambasadorė, ji keliauja į tolimiausius pasaulio kampelius ir daug nuveikė, žadindama plačiosios visuomenės dėmesį ten esančiam skurdui ir tenykščių žmonių drąsai.
Ji pasakoja apie tai, kad Moldovos respublikoje jaunos merginos verčiamos parsidavinėti (ar žinojote, kad ten yra 300 viešnamių?), apie mergaičių apipjaustymą Senegale ir prastą mitybą Burundyje (ar žinojote, kad ten du iš trijų vaikų valgo nepakankamai?), apie prieglaudose atsidūrusius AIDS sergančius vaikus Rumunijoje, išprievartavimo aukas Rytų Konge ir prekybą žmonėmis Nepale. Prikaustantis, literatūriškai pavykęs asmeninių patirčių, gyvų dialogų, gerai patikrintų faktų ir istorinių bei politinių detalių derinys skamba ir autentiškai, ir kompetentingai. Tekstas teigia ne liūdesį, o gyvenimo džiaugsmą, autorė pasitelkia ne patosą, o humorą, ji nesiskundžia, o žadina viltį, ne baksnoja ir grūmoja pirštu, o kalba apie entuziazmą. Riemann parodo, kad pokyčiai įmanomi. Nepaprastai šilta ir atvira jos knyga giliai sukrečia, o sykiu šlovina gyvenimą. O skaitytojai keliauja drauge su autore. Perskaitęs šią knygą tampi kitoks. Kuklesnis. Mąslesnis. Humaniškesnis.
S. Fischer