Navidas Kermani
Solidarumas, laisvė, atvirumas

Navidas Kermani – daug apdovanojimų pelnęs rašytojas, publicistas, orientalistas ir Vokietijos knygų prekybos taikos premijos laureatas.
Navidas Kermani – daug apdovanojimų pelnęs rašytojas, publicistas, orientalistas ir Vokietijos knygų prekybos taikos premijos laureatas. | © Goethe-Institut e.V.

Navidas Kermani – vienas ryžtingiausių vokiečių mąstytojų, glaudžiai susijęs su Goethe’s institutu. Interviu su Catherine Newmark jis dalinasi mintimis apie literatūrą ir politiką, grėsmę laisvei ir Europos perspektyvas. Šį ir kitus tekstus rasite naujausiame 2016 m. kovo 24 d. savaitraščio DIE ZEIT priede „das goethe“ arba galite atsisiųsti adresu goethe.de/publikationen.

Pone Kermani, Jūsų veikla labai plati: Jūs – orientalistas, romanų autorius, kelionių reporteris... Kaip visa tai suderinate?

Išskyrus kelias išimtis, visa mano veikla susijusi su literatūra. Tiek rašydamas romanus, tiek mokslines publikacijas, tiek ruošdamas reportažus remiuosi knygomis – dalykinėmis knygomis, bet visada imuosi skaityti ir literatūrą.

Ar Jūsų politiniai reportažai, kuriuos rengiate karo ir krizių krečiamuose regionuose, tokie kaip, pavyzdžiui, Jūsų kelionė pabėgėlių keliu, kuri aprašoma neseniai išleistoje knygoje „Realybės įsiveržimas“, jau vien dėl darbo technikos nėra priskirtini visai kitai sričiai nei literatūrinių ar humanitarinių darbų kūrimas prie rašomojo stalo?

Be abejo, žurnalistinės kelionės – labai specifinis žanras. Tos kelionės visuomet trumpos, joms turiu būti labai gerai pasiruošęs, bet faktiškai keliauti tenka gal tik dešimt ar keturiolika dienų. Mano naujausios knygos atveju tai buvo tik aštuonios dienos – tačiau tai buvo aštuonios grynų išgyvenimų kupinos dienos. Jei būčiau pasilikęs ilgiau, mano gebėjimas suvokti ir įsiminti būtų greitai išsekęs, o kad pajėgčiau įsiskverbti į gilesnius klodus, būčiau turėjęs likti dar keletą mėnesių.

Tačiau tai, kas seka po to – rašymo procesas – iš esmės nesiskiria nuo kitų rašymo procesų. Juk rašant visuomet svarbiausia perteikti potyrius, suteikti formą chaotiškai tikrovei, kurią patyrėme, išlaikyti priešpriešas ir tai, kas glūdi tarp eilučių. Savo reportažuose aš niekada neištrinu savęs. Juk tai nėra neutralus stebėjimas. Tai – mano akys, kitos akys viską matytų kitaip.

Jūsų kūriniuose – net jei išsakote politines mintis – išeities taškas beveik visada yra literatūrinė tradicija. Nedaugelis, pavyzdžiui, nagrinėtų terorizmą su Lesingu...

Gali būti. Bet juk mano bibliotekoje yra ne tik politinės knygos, bet visų pirma ir literatūros klasika. Taigi pasitaiko, kad ryte sklaidydamas laikraščius kažką atrandu ir tada imuosi Lesingo. Kuo aš iš tikrųjų skiriuosi nuo daugelio savo kartos rašytojų – tai literatūra, kuri mane formavo. Tai nebuvo pokario literatūra, o XVIII ir XIX amžiaus literatūra. Aš, be abejo suprantu, kad po 1945-ųjų lūžio pokario karta turėjo atsiriboti nuo patoso, skambėjusio vokiečių literatūroje, nuo tos metafizinės sąsajos.

Ar tas patosas, kurį Jūs kartais perimate, Jums taip pat reiškia kažką specifinio: vokiečių kultūrą, nepririštą prie vokiečių tautos?

Tikrai taip. Be abejo, tokie rašytojai kaip Kleistas turėjo savo nacionalistines tendencijas, bet vokiečių literatūra iki XX amžiaus nesitapatino su vokiečių tauta. Lygiai taip pat kaip mano išeities taškas yra vokiečių, tiksliau pasakius – vokiškai kalbančio regiono – kultūra, o ne vokiečių tauta.

Atrodo, kad iš Švietimo epochos Jūs paveldėjote ne tik literatūrinį patosą, bet ir nuosaikaus proto gestą. Nuosaikų ir humanišką požiūrį, nei pagražinant tikrovę, nei ją pasmerkiant. Ar Jūsų kartais nevaro į neviltį šiais laikais į vis radikalesnius kraštutinumus linkstanti viešųjų debatų kultūra (tiksliau – jos nebuvimas), kurią dažnai dar pakursto ir grubios manieros internete, socialinėje žiniasklaidoje?

Viešieji debatai iš tikrųjų tapo labai triukšmingi ir daugeliu atveju labai neproduktyvūs. Bet man atrodo, kad yra ir priešingų, vilties teikiančių pavyzdžių. Pavyzdžiui, sausio mėnesį paskleista „Kelno žinia“ prieš seksualinę prievartą ir ksenofobišką nesantaikos kurstymą sulaukė didžiulio visuomenės atgarsio. Kelno dienraštyje „Kölner Stadtanzeiger“ dienų dienas ištisuose puslapiuose buvo spausdinami skaitytojų laiškai, iš kurių 90 procentų buvo teigiami ar bent jau dalykiški ir diferencijuoti. Tikriausiai tai buvo susiję ir su tuo faktu, kad internete nebuvo leista rašyti komentarų, o reikėjo atsiųsti laišką, elektroninį laišką ar faksą arba paskambinti nurodytu laiku ir pakalbėti su redaktoriais.

Skaitytojų reakcija buvo konstruktyvi, jie buvo dėkingi, kad prakalbome apie tuos dalykus, bet tokiu tonu, kuriuo buvo galima apie juos diskutuoti. Kuris leido išreikšti tam tikrą pasimetimą. Manau, kad tai – geras pavyzdys, kaip gali pavykti bent jau vietiniu mastu įžiebti konstruktyvius debatus. Paprastai, pergudraujant internetą ir jo visiškai nežabotus, nevaržomus ir daugeliu atvejų beprasmius debatus.

Sugrįžkime prie to pasimetimo: Kaip – nepaisant tokios masinės imigracijos, kokią šiuo metu išgyvename – mums pavyksta išlikti, o gal dar tik tapti tolerantiška, daugiakultūre, daugiareligine visuomene?

Neturiu visiems atvejams tinkančio sprendimo. Tai – kasdieninis, smulkmeniškas darbas vietiniu mastu. Kita medalio pusė – politinis lygmuo. Esu įsitikinęs, kad tai gali pavykti tik tuo atveju, jei Europa išliks empatiška. Nes juk ko turėjome pasimokyti iš XX amžiaus – iš Balkanų karų, o dabar iš įvykių Artimuosiuose Rytuose – kad modernios europietiškos nacionalinės valstybės tolerancija yra labai trapi.

Tai modelis, neatsiejamas nuo etninio valstybės ir tautos apibrėžimo, o kartu ir nuo apibrėžimo tų, kurie čia nepriklauso. Šiuo metu atskirties diskursą pastebime ir, deja, jį netgi išgyvename ir praktikoje visur, kur nacionalinė valstybė atgauna ar turėtų atgauti savo galias – tiek Lenkijoje, tiek Vengrijoje, tiek dešiniosios nacionalistinės pakraipos partijose Vokietijoje ir Prancūzijoje. Juk Europa nepanaikino skirtumų, tai būtų baisu; juk ji saugo nacionalines kultūras, kalbas, tradicijas, bet ji sušvelnina skirtumus politiniame lygmenyje.

Bet juk Europai šiuo metu trūksta ne tik idealistinių idėjų, bet ir konkretaus politinio veiklumo.

Taip, deja. Bet visa tai eina išvien. Gali būti, kad Europos Sąjungoje vėl turi atsirasti mažesni aljansai, tik tada ji vėl taps veiklia. Dviejų greičių Europa – tai ne absurdiška idėja... Tačiau ko aš bet kuriuo atveju tikiuosi – kad dabartinė karta, užaugusi gerovėje, laisvėje ir taikoje, su Europa, demokratija, žmogaus teisėmis kaip savaime suprantamu dalyku, kad ši karta vėl aiškiau pamatys ir pajus, kaip labai mums reikia Europos.

Dėl kylančių naujų nacionalizmo tendencijų, bet ir dėl prie mūsų durų augančio skurdo Europai vėl reikia visuomenės postūmio. Negalime jo visada tikėtis iš viršaus, tai turi ateiti iš pačių žmonių. Juk vėliausiai dabar pamatėme, kokioje visuomenėje nori gyventi tie, kas atmeta Europos projektą. Tam, kas pastatyta ant kortos – mūsų solidarumui, mūsų laisvei, mūsų atvirumui visoms įmanomoms gyvenimo formoms, ne tik svetimoms kultūroms – didesnę grėsmę kelia Viktoras Orbánas, Marine Le Pen bei partija „Alternatyva Vokietijai“, o ne milijonas pabėgėlių.

Kalbėjosi Catherine Newmark. Ji gyvena Berlyne ir dirba kultūros žurnaliste. Daugiausiai dėmesio skiria filosofijai ir humanitariniams mokslams. Dirba Vokietijos nacionaliniame radijuje kultūros rubrikoje „Deutschlandradio Kultur“ ir internetinio dienraščio „ZEIT Online“ skiltyje „10 po 8“ ir kt.