Pokalbis su Petra Grimm
„Internetas be etikos negali egzistuoti.“

Įžeidžiantys komentarai, šokiruojantys vaizdai – ar skaitmeniniam pasauliui reikia naujų etikos standartų? Pokalbis su Petra Grimm, viešosios komunikacijos profesore ir Skaitmeninės etikos instituto Štutgarte vadove.

Ponia Grimm, nuo 2014 m. sausio mėn. Vokietijoje veikia pirmasis Europoje skaitmeninės etikos institutas. Ar iš tiesų vokiečiai taip blogai elgiasi internete?

Galbūt taip ir pagalvotume prisimindami dabar vykstančias diskusijas apie neapykantą užsieniečiams kurstančius komentarus Facebook ir kituose socialiniuose tinkluose. Iš tiesų tai nėra vien Vokietijos problema. Apskritai mes susiduriame su iššūkiu, kaip skaitmeninei erdvei apibrėžti tam tikrus elgesio kultūros standartus, kuriuos jau esame nusistatę asmeniniams kontaktams ir tradicinės žiniasklaidos etikai.

Vadinasi, internete reikia laikytis moralės normų?

Neapsirikite – mes nesiekiame propaguoti moralės normų. Etika nėra tas pats dalykas kaip moralė. Etika – tai mokslo sritis, o moralė susijusi su vertinimu. Pati moralė kartais linkusi nepagrįstai nustatyti vertybinius kriterijus. O etika visada stengiasi argumentuoti, kodėl tam tikras standartas būtų pageidautinas. Pavyzdžiui, Vokietijos internetinėje bendruomenėje pastebima ryški tendencija ginti vadinamąją interneto laisvę. Tai visiškai suprantama, nes mes žinome, kad šiuo metu ją norima smarkiai suvaržyti. Tačiau dėl tos gynybos skaitmeninė etika automatiškai iškart tampa įtartina – o gal tai cenzūra?

Ar, jūsų nuomone, būtų pageidautina cenzūruoti įžeidžiančius komentarus ir chuliganišką elgesį internete?

Mano nuomone, reikia kalbėti apie pastangas susitarti dėl tam tikrų etikos standartų. Etika apskritai neturi nieko bendro su cenzūra, ji mums suteikia galimybę kuriame nors diskusijos lygmenyje pasiekti kažkokį konsensusą. Internetas be etikos, t. y. be komunikacijos normų, apskritai negali egzistuoti. Šiuo metu tai pripažino didžioji dalis interneto bendruomenės.

Šiuo metu Vokietijoje veikia nemažai interneto aktyvistų, kurie viešai atskleidžia vadinamųjų neapykantą kurstančių komentarų autorių tapatybę. Ką manote apie tokias pastangas ginti internetinės komunikacijos etiką?

Man atrodo, kad taip sukuriama nemažai problemų. Tokiais atvejais, apie kuriuos čia kalbama, taikomos aiškios teisės nuostatos. Remiantis Vokietijos teise, už tautinės neapykantos kurstymą taikoma baudžiamoji atsakomybė. Jei interneto paslaugų teikėjams, kaip antai Facebook, akivaizdžiai trūksta žmonių ar kyla organizacinių problemų, todėl jie nespėja greitai spręsti tokių klausimų, tai dar visiškai nereiškia, kad reikia griebtis Linčo teismo. Manau, kad tokiu atveju tikslas neturėtų pateisinti priemonių.

Ką daryti su vaizdais

Ši diskusija dėl etikos kilo ir dėl šokiruojančių vaizdų, pavyzdžiui, nuskendusio pabėgėlių vaiko nuotrauka, kuri buvo daugybę kartų išplatinta internete.

Tokiu atveju taip pat visada keliamas klausimas: ar aš galiu ir, pirmiausia, ar aš turiu teisę tuos vaizdus panaudoti geram tikslui? Mano manymu, tokie veiksmai nepasiteisina. Jokiu būdu negalima pamiršti, kad vaizdai sukelia emocijas. Vaizdais negalima pakeisti argumentų. Šiaip ar taip, tokiais atvejais aukos paverčiamos žiniasklaidos objektais, reiškiama nepagarba mirusiesiems. Ir kuo daugiau tokių vaizdų platinama, tuo didesnis pavojus, kad mes prie jų priprasime ir atbuksime. Kada nors liks tik karo pornografija ir daugiau nieko.

Ką mes iš tiesų žinome apie mechanizmus, lemiančius tokį nevaržomą nuotraukų ir komentarų publikavimą?

Svarbiausias veiksnys, žinoma, yra anonimiškumas. Mes susiduriame su gerai ištirtu psichologiniu mechanizmu, su „empatiška trumparegyste“. Kai tik žmonės atsiduria internetinėje erdvėje, jie, atrodo, nebejaučia, kokį poveikį jų pareiškimai daro kitiems žmonėms. Žinoma, tai pirmiausia susiję su tikėjimu, kad neteks patirti pasekmių, nes niekas jų neatpažins.

Kultūriniai skirtumai

Vokietijos socialiniuose tinkluose pastebima, kad daug įžeidžiančių komentarų šiuo metu publikuojami su tikraisiais jų autorių vardais. Gal reikia persvarstyti minėtą teiginį apie taisyklių nevaržomus anonimus?

Ne, nemanau. Tai žmonės, kurie tikriausiai mano, kad jų pareiškimus palaikys platus bendraminčių ratas. Be to, nemanau, kad tokiu atveju nebegalioja vadinamosios tylos spiralės teorija. Pagal šią teoriją žmonės slepia savo nuomonę, nes bijo nepritapti prie visuomenės. Tačiau tie žmonės netgi mano, kad atspindi daugumos nuomonę.

Jau kalbėjome apie tai, kad daug interneto paslaugų teikėjų akivaizdžiai susiduria su problemomis šalindami tokius komentarus. Gal tokios problemos susijusios nebūtinai su technologijomis, o labiau su kultūriniais skirtumais?

Galbūt JAV visuomenė labiau linkusi toleruoti net beveik nepriimtinus komentarus, nes ji vertina žodžio laisvę. Vokietijoje dėl suprantamų istorinių priežasčių reaguojama labai jautriai, jei reiškiamos nuomonės, palaikančios dešiniųjų ideologiją. Tačiau padėtis visiškai pasikeičia, kai kalbama apie seksualumą ir erotiką. Šiuo atveju mes labai tolerantiški, o JAV tokia informacija griežtai cenzūruojama.