Pritemdytoje patalpoje parodos lankytojas mato juodą skulptūrišką objektą, panašų į filmavimo kamerą ant bėgeliais riedančio vežimėlio (angl. Dolly). Ši skulptūra pasirodo dviejose vietose: vaizdo projekcijoje – viduryje plyno lauko ir erdvėje priešais projekciją. Toks sudvejintas vaizdas padeda stebėtojui suvokti savo vietą patalpoje. Jei jis atsistoja priešais filmavimo kamerą, į jį sufokusuojamas abiejų prietaisų vaizdas. Jei jis atsistoja už filmavimo kameros, jis tarsi tampa kino operatoriumi, tiesa, niekaip negalinčiu pakeisti vaizdo įrašo su lauku, tačiau matomu patalpoje per dar vieną „lęšį“ – antrą angą kino kameroje. Vadinasi, beveik neįmanoma šio meno kūrinio stebėti neutraliai.

Abi Dolly atrodo statiškos ir nejudrios. Tačiau prietema patalpoje netrukdo atidžiau apžiūrėti skulptūrą. Aiškiai matyti, kad abu į filmavimo kameras panašūs objektai sudaryti iš kasdienių daiktų, kaip antai kelioninio lagamino, rankinės, dėžės, dažymo volelio, lyginimo lentos, automobilio padangos ir televizoriaus ekrano. Tačiau sunku atspėti, kas dar slypi tame daiktų kratinyje, pvz., dėžėje ar lagamine.

Patricijos Gilytės performansuose dažnai įžiūrima nebylaus, beveik nepastebimo stebėtojo figūra, atitinkanti taip pat nematomą stebėtoją, leidžiantį dienas stebint aplinką. Ši figūra menininkei yra tarsi metafora, išreiškianti instanciją, kaupiančią mūsų laiką ir atspindinčią pokyčius.