Globali kontrolė ir cenzūra
Vilnius | 2018.04.12 – 05.19

Šiais metais Lietuva mini valstybės atkūrimo šimtmetį. Tačiau vos 1918 m. susikūrusiai jaunai respublikai teko pusę šimtmečio kęsti naikinimą, trėmimus ir priespaudą. Vos pasidėjus Antrajam pasauliniam karui šalį užplūdo sovietų armija, dalis gyventojų buvo ištremti, okupantams pasipriešinę – išžudyti. Jau po metų, 1941 m., vokiečių kariuomenė į šalį atnešė nacionalsocialistų terorą, kurio metu buvo sunaikinti beveik visi Lietuvos žydai. 1944 m. Raudonajai armijai dar kartą okupavus šalį, ji buvo pervadinta į Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką ir patyrė baisiausius masinius trėmimus, autoritarinis režimas persekiojo jos kovotojus už laisvę. Net paskelbus, kad atkuriamas šalies suverenitetas (1990 m.), prosovietinės jėgos per Vilniaus kruvinąjį sekmadienį, 1991 m. sausio 13 d., nužudė dar keturiolika drąsių demonstrantų, gynusių Vilniaus televizijos bokštą. Iki šiandieninės nepriklausomybės atkūrimo vis kiti priešai ir tariami draugai sekė, kontroliavo ir cenzūravo Lietuvą – tai buvo esminiai veiksniai, lėmę šios šalies visuomenės ir politikos raidą.


Tačiau politikoje draugystė yra tik metafora, apibūdinanti akivaizdžius interesus. Todėl šiandien taip pat patartina išlikti budriems, atkreipti dėmesį į implikuotą politinę įtaką ar aiškius globaliai veikiančių koncernų ekonominius interesus.

Žinios – tai galia. Tačiau dar galingesni yra tie, kurie valdo informacijos srautą. Ši taisyklė pirmiausia pritaikoma skaitmeninėje kultūroje, kurioje visa pasauliniame tinkle esanti informacija gali būti nekontroliuojamai stebima ir ja manipuliuojama.

Beatodairiškai naudojantis mobiliojo ryšio priemonėmis atsitiko taip, kad šiandien milijardai žmonių visame pasaulyje yra susieti vienas su kitu. Kasdien sukuriama milijardai įrašų ir duomenų, kurie tą pačią sekundę pasklinda po visą pasaulį. Dar prieš pasiekiant gavėją tuos duomenis didžiuliais kiekiais surenka, kontroliuoja ir galiausiai savo reikmėms panaudoja privatūs paslaugų teikėjai bei valstybės institucijos. Jei iki šiol su skaitmeninio ryšio priemonėmis buvo siejama viltis, kad jos suteiks naują postūmį dalyvauti demokratiniuose procesuose, tai pastaruoju metu jų panaudojimo būdai buvo pakeisti ir iškreipti, jos tapo idealia priemone milijardams žmonių stebėti ir valdyti. Visais, kas naudojasi šiomis priemonėmis, yra pasinaudojama.

Tokia yra taisyklė ir ją mes visi nesvarstydami priėmėme norėdami pasinaudoti šių komunikacijos būdų teikiamais pranašumais. Išmanieji telefonai, lydintys savo šeimininkus kiekviename žingsnyje, yra užkrėsti sekimo programomis ir gali be mūsų žinios tarnauti kaip stebėjimo kameros bei pasiklausymo įranga. Bet kuriuo metu galima sužinoti mūsų buvimo vietą ir įprastus maršrutus. Informacija apie mūsų pirkimo ir naršymo internete įpročius, mūsų kontaktiniai duomenys, pomėgiai ir silpnybės gali būti bet kada išanalizuoti ir perduoti kitiems be mūsų sutikimo.

Kontrolę ir cenzūrą sieja abipusė priklausomybė; jų negalima nagrinėti atskirai. Nuo senų senovės valstybės tarnybos sekdavo piliečius, institucijas ir įmones, netgi demokratiškai išrinktus politikus ir parlamentus arba žurnalistus ir advokatus – tai slapta ir sykiu viešai žinoma šių tarnybų paskirtis. Tačiau pastaruoju metu ši istoriškai susiklosčiusi veikla buvo išplėsta: ją taiko įtakingos paslaugų teikimo bendrovės ir komercinės įmonės, gavusios valstybės leidimą šnipinėti visus piliečius. Tuo pačiu metu griežčiausiai persekiojama ir baudžiama už drąsių žurnalistų visuomenei perduodamą svarbią informaciją, už tai, kad atskleidžiamas neteisėtas sekimas arba atkreipiamas dėmesys į valstybės institucijų taikomą cenzūrą ir kankinimus. Sistemą kritikuojantys žurnalistai, rašytojai ir vidinius trūkumus atskleidžiantys asmenys net šiandien laikomi išdavikais. Jiems grasinama, kad nebegalės skelbti savo tekstų, kad jiems bus skirtas namų areštas ir draudimas keliauti, kad jie bus įkalinti iki gyvos galvos ar netgi nubausti mirties bausme. Būtent pastaruoju metu sužinota apie daug atvejų, kai žurnalistai užsienyje buvo persekiojami ir žudomi net demokratinėmis laikomose šalyse.

Pirmą kartą nuo to laiko, kai nacionalsocialistų režimas pasiekė aukščiausią kontrolės lygį persekiodamas milijonus žmonių, po Antrojo pasaulinio karo George'o Orwello sukurta metafora apie visa apimančią, Dievui prilygstančią kontrolinę instanciją Big Brother simbolizuoja totalitarinę valstybės kontrolę, vykdomą elektroninėmis priemonėmis. Stalino diktatūros metais, panašiai kaip per komunistų medžioklę J. McCarthy epochoje JAV, milijonai žmonių buvo persekiojami už kitokią nuomonę, uždaromi į kalėjimus ir stovyklas, kankinami ir naikinami. Tą patį galima pasakyti apie Lietuvos padėtį valdant nacionalistams, Stalino epochoje ir vėliau. Ne tik F. Franco diktatūra Ispanijoje, o A. Salazaro – Portugalijoje, A. Pinocheto, H. Suharto ir N. Ceaușescu režimai, bet ir Vokietijos Demokratinės Respublikos režimas savo egzistenciją iki 1989 m. užsitikrino visose srityse veikiančių slaptųjų agentų sistema. Visose Rytų Europos valstybėse slaptosios tarnybos taikė panašią griežtą kontrolę.

Visame pasaulyje veikiantis aljanso Five Eyes (JAV, Kanados, Jungtinės Karalystės, Australijos ir Naujosios Zelandijos) šnipinėjimo tinklas Echelon vėliausiai nuo 1947 m. yra naudojamas politinės, komercinės ir privačios komunikacijos pasiklausymui tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Nuo to laiko, kai Lietuvą 1944 m. okupavo Sovietų sąjunga, iki nepriklausomybės atstatymo jai teko susitaikyti su tuo, kad okupacinė valdžia sistemingai sekė visą pašto, telekomunikacijų ir radijo ryšį.
Jau apie trisdešimt metų skaitmeninis tinklas suteikia galimybę dabar jau automatiškai bet kuriuo metu visame pasaulyje tikslingai naudoti, apdoroti ir išsaugoti internetu perduodamą informaciją. Edwardo Snowdeno ir kitų informatorių ryžtingai atskleistos paslaptys aiškiai parodė, kad Vakarų ir Rytų valstybių tarnybos tobulina bei plačiai taiko totalinės elektroninės kontrolės galimybes. Neseniai išaiškėjusios manipuliacijos viešąja nuomone demokratinių rinkimų išvakarėse, kurias vykdė ištisos armijos „trolių“, kaip ir įsilaužimai į vyriausybių ir nevyriausybinių organizacijų skaitmenines infrastruktūras, patenka į tą patį neskaidriai veikiančių grupių priemonių repertuarą.

Vis dažniau ne tik analizuojami ryšio metaduomenys elektroniniuose tinkluose ir ne tik tiesiogiai naudojamasi asmens duomenimis, bet ir taikoma atvira arba slapta cenzūra trukdant ryšį, juo manipuliuojant ir jį išjungiant. Jei žmonės nebijo gręsiančios cenzūros ir ja sukurto kontrolės mechanizmo, tuomet taikomos kitos priemonės: slepiama visuomenei svarbi informacija neakredituojant žurnalistų ir juos kontroliuojant (embedded journalists), tikslingai trukdant skelbti konkrečius tekstus arba teikti informaciją apie ištisas temines sritis. Arogantiškai skelbiamos „alternatyvios naujienos“ pastaruoju metu tapo plačiai paplitusia politinio poveikio priemone.

Paprastai cenzūra visada būdavo grindžiama argumentu, kad atskleidus informaciją kils realus ar fiktyvus pavojus saugumui ir kad taip kovojama su tariama terorizmo grėsme. Todėl saugumas šiandien tapo įprastu ir nuvalkiotu argumentu, kuriuo apsiginklavus galima lengvai įgyvendinti bet kokią autoritarinę priemonę. Prielaida, kad žmonės sekami ir baudžiami, o žiniomis ir komunikacija išmaniai manipuliuojama ne tik užtikrinant piliečių saugumą, bet taip pat išsaugant turimą neteisėtą galią, beveik visada prikišama tik atitinkamam ideologiniam priešui.

Šiandien jau niekas nebegali suvokti visų techninių kontrolės ir cenzūros galimybių elektroniniuose tinkluose. Mes žinome, kad ne tik valstybės kuria išsamias politiškai motyvuotas šnipinėjimo strategijas, bet ir įmonės seniai daro didžiulę įtaką viešajam bei privačiajam sektoriui, lemia politinius ir ekonominius sprendimus, taip pat mūsų konkretų, individualų elgesį. Visame pasaulyje veikiantys, akcijų biržose puikiai vertinami koncernai, kaip antai Alphabet, Amazon, Google, Facebook, Microsoft, Apple ir daugelis kitų pelnosi iš daugybės tikslingai renkamų duomenų, susijusių su jų naudotojų individualia ir visuomenės sąlygota priklausomybe nuo visų socialinių tinklų formų.
Todėl būtinybė paklusti itin galingų kontrolės ir cenzūros institucijų valiai tapo conditio humana – pagrindine mūsų kultūros sąlyga.

Tiesa, mes galime dar kartais suprasti ir apgalvoti šią būtinybę, tačiau nebegalime nieko pakeisti. Mes prie jos pripratome, taip pat pripratome prie daugybės vaizdo kamerų, kurios nebestebina mūsų vykstant į darbą ar namo. Mes tuoj pripažinsime kontrolę ir cenzūrą kaip duotybę, panašiai, kaip išmokome pripažinti kaip duotybę kitas mūsų modernios egzistencijos sąlygas – transporto triukšmą, visur esančias reklamas, aplinkos taršą, beprasmybę politinėje erdvėje.

Nepaisant šių itin grėsmingų vertinimų šiandien jau didelė visuomenės dalis yra susitaikiusi su tuo, kad valstybė ir privačios įmonės ją seka visur bei visada. Mūsų anūkai mūsų dar tikriausiai galės paklausti, kaip gi mes tam priešinomės, tačiau kontroliuojamoje visuomenėje tokie klausimai nebeiškils.

Parodoje „Globali kontrolė ir cenzūra“ nagrinėjama nesustabdoma kontrolės ir cenzūros skverbtis į mūsų kasdienybę. Ji pagrįsta bendradarbiavimu su ZKM | Zentrum für Kunst und Medien Karlsruhe, bendradarbiaujant su Heidelbergo Ruprechto Karlo universiteto Politinių mokslų instituto Tinklo politikos darbo grupe ir Karlsrūhės technologijų instituto (KIT) Taikomųjų saugumo technologijų kompetencijų centru (KASTEL). Kiti reikšmingi partneriai yra „Reporteriai be sienų“, Chaos Computer Club e.V. (CCC) ir netzpolitik.org.

Parodos rengėjai labiausiai norėtų padėkoti visiems sistemos kritikams, kurie turėjo ir turi drąsos parodyti visuomenei, kokias nedemokratiškas priemones taiko valstybė ir privačios įmonės.

Parodą organizavo Goethe-Institut Vilnius ir Energetikos ir technikos muziejus.

Parodos kuratoriai yra Bernhardas Serexhe ir Lívia Rózsás.

— Bernhardas Serexhe