2019 m. lapkričio 7–24 d. Goethe’s salonas Scanoramoje
Atstovaudami Vokietijos kultūros institutą jokiame kitame kontekste nesijaučiame tokie šiaurietiški, kaip Europos kino forume „Scanorama“, kurio pačiame pavadinime užkoduota skandinaviška kryptis. Už tai nuoširdžiai dėkojame Gražinai Arlickaitei ir jos komandai.
Vokiečių kinas pirmiausia pasižymi tuo, ko iš jo labiausiai tikimasi: dramatiškomis, konfliktinėje situacijoje atsidūrusių žmonių istorijomis. Sveno Taddickeno „Tobula pora“ (prieš 3 metus „Scanoramoje“ pristatytas šio režisieriaus filmas „Palaima“, pelnęs FIRESCI ir „Europa Cinemas“ apdovanojimus) narplioja aukos akistatą su buvusiu prievartautoju. Jano Ole´s Gersterio „Lara“ pasakoja brandžios, atsisakiusios savo gyvenimo moters ir sūnui paaukojusios motinos portretą. Šią psichologinę studiją atliko nuostabioji (kaip visada) Corinna Harfouch; už geriausią moters vaidmenį ji buvo apdovanota 54-ajame Karlovy Vary festivalyje. Vokiško kino braižą atstovauja ir Kanuose pristatytas Wernerio Herzogo filmas „Šeimos romanas, LCC“, kuris vaizduoja Japonijos realybę, tačiau visiškai kitaip nei Doris Dörrie savo filme „Grüße aus Fukushima/ Fukushima, mon Amour“ (liet. „Linkėjimai iš Fukušimos /Fukušima, mano meile“).
Vokietijos filmai atpažįstami ir dėl nuolatinių istorijos bei praeities analizių. Nepraleiskite Floriano Henckelio fon Donnersmarko dviprasmiškai vertintos Gerhardo Richterio biografinės interpretacijos „Kūrinys be autoriaus“. Daugiau apie kontraversišką filmo atsiradimo istoriją sausio mėnesio „New Yorker“ numerio „Blurred Lines“ rubrikoje. Filmas buvo nominuotas šių metų „Oskarui“.
Bet šių svarbių vokiško kino akcentų pristatome ir tai, kas įdomu, nauja, netikėta. Jaunąją kartą „Scanoramoje“ atstovauja režisierius Xaveras Böhmas su debiutiniu ilgametražiu filmu „Vieną tamsią naktį“. Režisierius iki tol daugiausia dirbo su animacija ir muzikiniais vaizdo klipais. Rekomenduojame vokiškam kinui neįprastą estetinę poziciją: Susanne´s Heinrich iš skirtingų epizodų sukurtas filmas „Melancholikės užrašai“ – šmaikštus ir (savi)kritiškas jaunos kartos autoportretas. „Rausva ir turkio spalvomis vokiečių kine prasideda kažkas naujo“ – teigia filmo kritikai.
Ir dar vienas dalykas vertas dėmesio – šiais metais net dvi galimybės išvysti nuostabųjį aktorių Tomą Schillingą filmuose „Lara“ ir „Kūrinys be autoriaus“...
Europos šalių kino forumas „Scanorama“
