Kūniškumas
Keletas kūno teologijos įžvalgų

Lilijana Marcinkevičiūtė

Prarasta vertė

...Nutildę savo vidinį šurmulį įsižiūrėkime į mus stebintį vaiką. Tai mergaitė ar berniukas, kol kas neturintis išankstinių nuostatų ir jį paveikusio socialinio ar kultūrinio konteksto, nesirūpinantis savo sušiauštais plaukais, strazdanota nosimi ar keletu pamestų dantukų… Pagalvokime, kaip šis vaikas priimtų save? Ar imtų ieškoti savo prigimtinių trūkumų? Ar gėdytųsi savo nuogumo?
 
Turbūt nelengva įsivaizduoti kitaip, nes žvelgdami į šį vaiką šiandien modeliuojame savo, suaugusiojo, patirtį, dažnai išgyvendami gilias savo asmens ir kūno vienovės skyrybas. Vertinant psichologiniu žvilgsniu, mintis sau ar kitiems pasirodyti nuogam tiek fiziškai, tiek emocine prasme (atsiverti, parodyti tikrąją savo prigimtį) yra gluminanti ar net gėdinanti dėl labai paprastos priežasties – šiandienis mūsų santykis su savo kūnu yra kieno nors kito vakar suformuota ir giliai sąmonėje įstrigusi asmeninė mūsų patirtis, kad esame nepakankami, netinkami. Dažnai ignoruodami dėl to kylančius nemalonius pojūčius ar skausmą, juos bandome užmaskuoti įvairiomis patirtimis, suteikiančiomis nors laikiną palengvėjimą ir pasitenkinimą. Paprastai čia kaip bendrininkas dalyvauja mūsų kūnas, kurį suvokiame ne kaip vientisą su savuoju „aš“, o kaip kitą – įrankį, tarną, vergą, neatitinkantis visuomenės diktuojamų standartų. Turbūt ne veltui šiandienė visuomenė vis garsiau kalba apie emocinį intelektą – mums dažnai pritrūksta gebėjimo leistis į gilumas ir iš esmės suvokti savo tikrąją vertę.
 
Kyla klausimas, kas apibrėžia mūsų vertę, kas nurodo, kad kiekvienas iš prigimties esame pakankami ir unikalūs? Kuo galėtume pasinaudoti tarsi kompasu savo gyvenimo kelionėje, kad nesigėdydami savęs kurtume statydinančius, pilnatviškus, o ne griaunančius santykius, gebėtume priimti save ir kitą?
 
Čia galėtume pasitelkti įžvalgų popiežiaus Jono Pauliaus II veikalą „Kūno teologija“, kuriame jis nagrinėja per tūkstantmečius žmonijos atrastas ir Šv. Rašte perduotas tiesas, padedančias suvokti mūsų kūno, lytiškumo vertę, atskleidžiančias, kaip kurti tarpusavio santykius, kad mes, vyrai ir moterys, būtume laimingi. 

Vertę nusakanti prigimtinė kūno ir sielos vienovė

Minėtame veikale remiantis Bibliniu pasakojimu apie vyro ir moters sukūrimą pirmiausiai esame kviečiami išgyventi savo, kaip žmogaus, unikalumą ir vertę. Šv. Rašte rašoma, kad pirmasis žmogus Adomas sukurtas pagal Dievo „atvaizdą ir panašumą“. Į jį įkvėpta nemirtinga siela, jis turi protą ir laisvą valią. Taigi Šv. Raštas – iškalbinga nuoroda, kad aš irgi esu unikalus, nes apdovanotas tik žmogui būdingais gebėjimais, galiu laisvai priimti protingus sprendimus. Mano kūnas „spinduliuoja“ išreikšdamas asmenį ir aš galiu rinktis nebūti valdomas vien tik instinktų – tokio pasirinkimo neturi gyvūnai. Nors jų ir mūsų kūnai tarsi iš tos pačios materijos, tačiau mes, žmonės, paslaptingai ir neišskiriamai sujungti su nemirtinga siela. Tai ir yra mūsų pirminė vertė, kurios dažnai net nesuvokiame kaip ypatingos duotybės.
 
Minėtą sielos ir kūno vienovę kiekvienas galime patirti žvelgdami į kito žmogaus akis. Ne veltui sakome, kad „akys yra sielos veidrodis“. Deja, šiandien apie savo kūną dažniau kalbame kaip apie šalia mūsų esantį materialų objektą, kuriuo reikia rūpintis. „Mano kūnas priklauso man“, – teigiame lyg kalbėtume apie savo automobilį, namą ar šunį, o ne apie save patį.
 
Tačiau tiesa ta, kad netekę tam tikrų daiktų galime ir toliau laimingai gyventi, tačiau netekę savo kūno iš viso nustosime egzistavę. Kūnas nėra tiesiog dar vienas mano turimas instrumentas ar įrankis mano daiktadėžėje, bet greičiau priežastis, kodėl apskritai galiu naudotis įrankiais: kauptuku purenu žemę tik todėl, kad turiu rankas, galiu žvelgti pro akinius, nes turiu akis. Štai kodėl mąstymas „aš turiu kūną“ nėra tinkamas. Kadangi kūnas nei nuosavybė, nei įrankis, turėtume mąstyti „aš esu kūnas“. Dvasinę prigimtį išreiškiantis kūnas negali būti laikomas tik materija ar fizinių procesų vykdytoju. Kūnas yra asmeninis – jis yra dalis to, kas aš esu, giliai sujungtas ir susijęs su manuoju „aš“.
Žmogaus lytiškumas – nuoroda į meilės santykį
Grįžkime į Šv. Rašto Pradžios knygą, kurioje matyti, kad pagal Dievo sumanymą žmonės sukurti dviejų lyčių. Šis esminis kūno aspektas nėra atsitiktinis. Jis giliai susijęs su mūsų gelminiu troškimu kurti meile paremtus santykius. Tokį bendrystės pašaukimą pirmasis žmogus Adomas atpažįsta ir atranda pirmą kartą išvydęs nuogą, kitokį nei jo, Ievos kūną. Jis sušunka: „Ši pagaliau<...> kūnas mano kūno!“ [Ten pat 2 skyrius, 23 eilutė.] Per nuogą Ievos kūną vyras pamato spinduliuojant nuostabų asmenį. Ji yra toji, kuri kviečia, sužadina kurti santykį, meilę, dovanoti save. Jos kūno grožis ir lytinės skirtybės kalba apie nuostabų dviejų lyčių papildomumą ir vieno kitam tinkamumą.
 
Štai čia atsiskleidžia tikrasis Dieviškas žmogaus pašaukimas – savęs dovanojimas ir kito priėmimas, neatskiriant kūniškosios ir dvasinės prigimties. Tik nuoširdžiai save atiduodami ir priimdami kitą, kaip dovaną, mes sukuriame vienybę ir galime išpildyti savo pašaukimą. Per šį dovanojimo ir atsidavimo santykį, kurį vyras ir moteris intensyviausiai išreiškia lytiniu aktu, gimsta santuoka: kai jiedu „tampa vienu kūnu“.
 
Tiesa, turime pripažinti, kad šiandien toks sakralus santykis sunkiai įsivaizduojamas. Šv. Raštas parodo, kad tai pirminės nuodėmės pasekmė. Susigundęs ir pasirinkęs nuodėmę žmogus praranda pirminį santykį su Dievu, todėl ir kūno bei sielos vienovės suvokimą. Jis ima gėdytis savo nuogumo, nori slėptis nuo savęs ir kito. Dar blogiau – jis praranda suvokimą, kad yra išskirtinis, dovana kitam asmeniui. Žmogui darosi sunku priimti savo kūną kaip dalį savasties. Kūnas greičiau tampa kaltinamuoju, kurį reikia slėpti ir dangstyti. Galiausiai mes, žmonės, imame slėptis kaip asmenybės, kurios jaučiasi nevertingos. Išties nelengva pripažinti, kad neretai išgyvename vidinį susipriešinimą su pačiais savimi – tai tampa akivaizdu, kai mąstome apie savo moterišką ar vyrišką kūną. Nuolatinis nepasitenkinimas savo išvaizda, abejonės, ar esame pakankamai patrauklūs, lyginimasis su kitais tos pačios lyties atstovais mums trukdo išgyventi prigimtinį unikalumą ir priimti save ir savo kūną.

Grįžtant į pradžią

Ieškodami atsakymo, kaip mums šiandien giliau save suvokti kaip vienas kitam dovanojančius moterį ar vyrą, koks santykis su priešingos lyties atstovu atlieptų mūsų laimės troškimą per bendrystę, turime nukeliauti ilgą kelionę savęs link.
 
Kyla klausimas, ar mes, šių dienų žmonės, gyvenantys nuopuolio perkeistame pasaulyje galime pripažinti Šv. Rašto požiūrį kaip tiesą apie save ir ja gyventi, besąlygiškai priimdami save ir kitą? Kūno teologija teigia, jog tai ir yra mūsų siekiamybė, norint patirti tikrąją gyvenimo pilnatvę ir tapti laimingiems. Juk Dieviškasis planas žmonijai neatšaukiamas. Nuo pat gimimo savo kūne mes turime Dievo įspaudą mylėti kitą kaip save patį, tačiau nualinti gyvenimiškų patirčių esame linkę nebetikėti meile kaip dovana. Tiesa, tyros meilės ir pasitikėjimo savimi bei kitu ilgesys vis dar slepiasi mūsų širdyse.
 
Bene labiausiai tokį prigimtinį pasitikėjimą ir atvirumą galime atpažinti žvelgdami į vaiką. Būtent atgaivinti pirminį vaiko kontaktą su pasauliu ir rasti santykį su juo buvome kviečiami šios kelionės pradžioje. Tam, kad į save ir savo kūną galėtume žvelgti be priekaištų, gėdos, suvoktume, kad esame vertingi patys savaime ir atrastume savo giluminius troškimus, gali prireikti laiko ir pastangų. Ir visgi, leistis į savęs pažinimo kelionę Kūrėjo akivaizdoje drąsu ir prasminga.