Greita navigacija:

Iš karto pereiti prie turinio (Alt 1) Iš karto pereiti prie pagrindinės navigacijos (Alt 2)

Kūniškumas
Kuriantis kūnas

Eglė Budvytytė. Songs from the compost mutating bodies, imploding stars
Eglė Budvytytė. Songs from the compost mutating bodies, imploding stars | 2020, Collaboration with Marija Olšauskaitė and Julija Steponaitytė | Foto (Screenshot): Eglė Budvytytė

Deimantė Bulbenkaitė, Justė Jonutytė

Pirmas kūrybos įrankis, kurį atsinešame į pasaulį, yra mūsų pačių kūnas. Pirmiausia juo pažįstame aplinką, tiesdami galūnes ir žadindami jautrumą tyrinėjame erdvę bei jos santykį su savu oda kaip barjeru. Kūną pamažu išmokstame pratęsti balsu, paliktais pėdsakais ar pirštų atspaudais. Kiek vėliau fizinio kūno funkcijas išplečiame iki intelektinių pareiškimų, skirtų griauti arba kurti ribas tarp savęs ir kito, pradėti dialogus moralės, lytiškumo, seksualumo ir net teisės į tą patį kūną klausimais. Dėl to būtent kūnas yra radikaliausia bei trapiausia šiuolaikybės forma, mat pats nebūdamas amžinas jis geba po savęs palikti žymę apie tai, prie ko grįžti įmanoma tik pasitelkiant meninę raišką.
 
Kūnas kelia klausimus, diskusijas, formuoja standartus arba kaip tik drąsiai vien tik savo unikaliu buvimu laužo tai, kas laikoma norma. Kūnas nėra duotybė. Kūnas, ypač pasitelkiamas kūrybai, yra neišvengiamas pareiškimas, ką jis reiškia ir veikia būtent dabar. Kuriantis kūnas – tai įveiklinta materija, gebanti tapti tiek drobe meniniam pareiškimui, tiek įrankiu, kuriančiu naujas suvokimo plotmes. Šis tekstas yra segmentuotas gidas apie tai, kaip moderniame bei šiuolaikiniame mene ir madoje kūnas gali įgauti skirtingus vaidmenis pats tapdamas pagrindiniu kūrinio objektu, tarsi persiliejančiu į subjektą, ir plotme, skirta aktualiems klausimams kelti. Kiekvienas segmentas supažindina su skirtingų kūrėjų žvilgsniu į kūną (o kas, jei ne žvilgsnis ir įreikšmina kūną) bei parodo kūno kaip kūrybos proceso elemento daugialypiškumą ir problematiką.
 
Kūnas kaip barjeras: Donna Huanca (g. 1980, JAV)
 
Pasaulį patiriame per paviršius dažnai nepagalvodami, kad ir aplinka mus patiria per mūsų paviršių – odą. Menininkės Donnos Huancos darbuose būtent išorinis mūsų patyrimo barjeras, virstantis žemiškosios fizinės patirties limitu, tampa pagrindine drobe. Meninė Huancos praktika kelia klausimus apie tai, kaip mūsų elgseną ir suvokimą formuoja kūniškoji patirtis, kokios nematomos istorijos slepiasi mūsų kūno gestuose – tiek sąmoninguose, tiek nevalinguose. Huancos performansuose nuogas kūnas, slepiamas po dažų, kosmetikos, latekso sluoksniais, iš subjekto staiga tampa objektu, kuris žiūrovui tampa abstraktus ir nepasiekiamas. Rituališkumas, labai subtili judesio choreografija menininkės kūrybai suteikia netikėtų posluoksnių, mat atlikėjas svarbus santykyje su žiūrovu – abi pusės kūnišką patirtį bando suvokti per intelektinę, istorinę prizmę.
 
Kūnas kaip skulptūra: Eglė Rakauskaitė (g. 1967, Lietuva)
 
Kūnas yra tai, kas mums visiems yra bendra, bet, žiūrint iš kitos pusės, ir tai, kas mus neišvengiamai atskiria. Tai viena iš temų, kurią nagrinėja lietuvės menininkės Eglės Rakauskaitės kūryba, į Lietuvos meno lauką bene pirmoji taip drąsiai atnešusi kūno kaip kūrybos įrankio idėją, ypač feministinio diskurso kontekste. Svarstydama apie modernios moters išsilaisvinimą iš socialinių vaidmenų, Rakauskaitė 1995-aisiais sukūrė vieną paveikiausių savo performansų „Pinklės. Išvarymas iš rojaus“: trylika merginų tarpusavyje surištomis kasomis stovi ratu tarsi neišardoma skulptūrinė sistema. Jos dėvi baltas moters nekaltybę simbolizuojančias sukneles, ant jų vilki per didelius juodus vyriškus švarkus, tarsi ribojančius moters laisvę. Nors performanse gausu lietuvių liaudies mene sutinkamo simbolizmo (pintos kasos, mergystė, baltumas), švari bei išgryninta „Pinklių“ estetika yra universaliai priimtina bei suprantama.
 
Kūnas kaip krizė: Eglė Budvytytė (g. 1981, Lietuva)
 
Šiemet Venecijos meno bienalėje pagyras renkanti lietuvė Eglė Budvytytė savo darbuose, kuriuose supina performansą, poeziją, muziką ir vaizdinę raišką, kūną dažnai mato kaip probleminę erdvę, o jei tiksliau – krizę, sukeltą atskirtų kūnų priklausomybės ir sukurtų žalingų hierarchijų. Menininkės 2017-ųjų performansas „Choreografija bėgančiam vyrui“ tapo pareiškimu apie vyriškumą, kuris tarsi turi bėgti nuo savo senosios žalingos tapatybės, tačiau nežinančio, kaip tą daryti išvengiant jau nebeveikiančių, bet lyg natūraliais tapusių mačizmo kodų. 2020-ųjų videokūrinys „Songs from the Compost: mutating bodies, imploding stars“ kūną taip pat mato kaip krizę – tik šįkart problemas pranašauja toksiškas žmogaus kūno santykis su aplinka.
 
Kūnas kaip nykimas: Eva Hesse (g. 1936, Vokietija, m. 1970, JAV)
 
Vokietijoje gimusios žydų kilmės menininkės Evos Hesse’s santykis su kūnu visada buvo probleminis ir paženklintas nykimu – bėgimas iš nacistinės Vokietijos, motinos savižudybė, psichologinės traumos bei baimės nulėmė komplikuotą kūrybos kelią bei santykį su moteriškumu, jo raiška. Menininkės skulptūra, kurta naudojant netvarias ir trumpalaikes, bet plastiškai įspūdingas medžiagas (polimeras, guma, silikonas, stiklo pluoštas, lateksas, derva, plastikas), nagrinėjo moters kūno vietą meno pasaulyje. Pasisakiusi prieš sąvoką „female artist“ (vyrai menininkai vadinti tiesiog „artist“, taigi nepabrėžiant lyties), Hesse kūrė nejaukumą keliančias, keistas skulptūras, absurdo forma atkartojančias moters kūno atributus. Šiurpiai įdomu tai, kad menininkės darbai pasižymi greitu nykimu, kaip ir pačios Hesse’s karjera bei tragiškai anksti nutrūkęs gyvenimas.
 
Kūnas kaip žaidimas: Ema Milašauskytė (g. 1996, Lietuva)
 
Kūnas turi kurti naujas galimybes menui, o ne statyti barjerus. Ypač santykyje su saviraiška ir drabužiu. Dizainerė Ema Milašauskytė savo kūryboje atsisako įprasto kūno santykio su drabužiu, turinčiu keturias įprastas angas galvai, rankoms bei stuomeniui, ir kuria kimono principu paremtus apdarus, turinčius daugiau nei šešias esmines angas. Tai reiškia, kad jos kuriami dėvimi žaislai leidžia kaskart naujai pateikti ne tik drabužį, bet ir praplėsti drabužio bei kūno santykio galimybes.
 
Kūnas kaip žvilgsnis į save: Nadia Lee Cohen (g. 1992, Didžioji Britanija)
 
Ilgą laiką matytas tik per vyriško žvilgsnio (ang. male gaze) prizmę moters kūnas pastarąjį šimtmetį drąsiai reiškia teisę į autonomiją nuo bet kokio išorinio vertinimo ar išvaizdos standarto primetimo. Sekdama feministinio meno pėdomis mados fotografė Nadia Lee Cohen 2020-aisiais išleido monografiją „Women“, kurioje hipersiurrealistinė popkultūros ikonografija moters kūną rodo tokį, kokį pasirenka rodyti (bei matyti) pati moteris. Cohen žvilgsnis nėra erotizuojantis ar statantis kūną į siauro suvokimo rėmus – greičiau priešingai, mat fotografės darbai apie moteriškumą ir kūniškumą kalba labai plačiame lytiškumo spektre bei galios poziciją suteikia ne žiūrovui, o modeliui.
 
Kūnas kaip planas: Jil Sander (g. 1943, Vokietija)
 
Minimalizmo architektė. Taip dažnai vadinama vokietė dizainerė Jil Sander, dar 1973-iaisiais įkūrusi savo vardo mados ženklą ir iki šiol vadinama viena svarbiausių antrosios XX a. pusės dizainerių. Radikaliai pergalvojusi tai, kaip asketiškas, net puristinis dizainas gali veikti santykyje su įprastai dekoruojamu ir puošiamu moters kūnu, Sander į moterišką madą atnešė intelektualų paprastumą bei grynumą, kuris pastatė pamatus šiandienei minimalistinio mados dizaino krypčiai. Įdomu tai, kad Sander kūryboje gausu architektūrinių elementų, kuriuose kūnas veikia kaip pagrindas, o drabužis – kaip fasadas, skirtas sinergiškai veikti bei judėti su kūnu, tačiau jo neužgožiantis.
 
Kūnas kaip konfliktas: Rei Kawakubo (g. 1942, Japonija)
 
Kažin ar mados istorijoje yra labiau su kūniškumu susijusi kolekcija nei dizainerės Rei Kawakubo (mados namai „Comme des Garcons“) 1997-ųjų pavasario–vasaros pareiškimas „Body Meets Dress, Dress Meets Body“. Kolekcijos suknelės bei kostiumėliai ant modelių kūno suformavo milžiniškus gumbus bei kupras, o tai įprastai laikoma neharmoningais ir kūno simetriją išbalansuojančiais elementais, bet, pasak pačios Kawakubo, su kūnu dirbančio dizainerio užduotis yra nuolat kvestionuoti tai, ką laikome konvenciniu grožiu, bei rizikuoti ieškant naujų santykio su kūnu kampų. Kolekcija iki šiol laikoma vienu iš svarbiausių Kawakubo darbų, kuris perlipo mados ribas ir tapo protestu prieš standartus, taikomus moters kūnui.