Greita navigacija:

Iš karto pereiti prie turinio (Alt 1)Iš karto pereiti prie antraeilės navigacijos (Alt 3)Iš karto pereiti prie pagrindinės navigacijos (Alt 2)

Esė apie tapatybes
Kas buvo ir kuo norėjo būti Klaipėdos gyventojai po 1990 m.

Kas buvo ir kuo norėjo būti Klaipėdos gyventojai po 1990 m.
© Goethe-Institut Vilnius/Akvilės Eglinskaitės nuotr.

Vasilijus Safronovas

Šiandienėje Lietuvoje Klaipėda – neabejotinai išskirtinis miestas. Tą lemia ne tik faktas, kad tai – Lietuvos vartai į jūrą, kurortinio Pajūrio regiono centras, bet ir išskirtinė Klaipėdos istorija. Tai vienintelis Lietuvos didmiestis, per savo istoriją turėjęs du visiškai skirtingos kilmės vardus; nuo viduramžių jis vadintas Memel ir Klaipėda. Niekada nepriklausęs Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, Lietuvos Respublikos dalimi šis miestas pirmą kartą tapo tik 1923 m. Skirtingai nei likusi Lietuvos dalis, kurioje Reformacijos laikais nugalėjo katalikybė, Klaipėda, tuo metu priklausiusi Prūsijai, XVI a. atsidūrė protestantiškosios kultūros lauke. Kelis šimtus metų tai buvo pirmiausia Prūsijos tvirtovė, kuri XIX a. dėl pakitusių geopolitinių sąlygų atsidūrė dviejų imperijų – Hohenzollernų Vokietijos ir Romanovų Rusijos – pasienyje. Kartu jau nuo XVI a. Klaipėda buvo suvokiama kaip Lietuvos dalis, bet tos Lietuvos samprata buvo visiškai kitokia: taip vadintos ne tik Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdos, vėliau sujungtos į Abiejų Tautų Respubliką, o galiausiai tapusios Rusijos imperijos dalimi; lietuviškaisiais valsčiais, Lietuvos sritimi, arba tiesiog Lietuva vadinta ir Prūsijos rytinė dalis, ir šis pavadinimas vartotas iki pat Pirmojo pasaulinio karo.
 
Klaipėda išskirtinė ir tuo, kad tai vienas nedaugelio miestų Baltijos jūros regione, kuriame dėl Antrojo pasaulinio karo pasekmių visiškai pasikeitė gyventojų kontingentas. Visi senieji miesto gyventojai 1944 m. pabaigoje ir 1945 m. pradžioje buvo organizuotai evakuoti arba patys pasitraukė į Vokietijos gilumą; po karo iš jų sugrįžo vienas kitas. Miestas buvo beveik 100 proc. apgyvendintas naujakurių, atvykusių į Klaipėdą iš kitų TSRS vietovių, daugiausia Lietuvos TSR. Migracija tęsėsi labai ilgai. Per buvimo TSRS sudėtyje metus šis miestas išaugo rekordiškai (1939 m. 52 tūkst., 1989 m. 203 tūkst. gyventojų), ir migracija pirmaisiais pokario dešimtmečiais buvo pagrindinis gyventojų skaičiaus augimo šaltinis. Tad dabartinė Klaipėda – pirmiausia pokario migrantų sukurtas miestas, kuriame įsišaknijusių gyventojų, tokių, kurių tėvai, juolab seneliai būtų gimę Klaipėdoje – mažuma.
 
Iki Antrojo pasaulinio karo Klaipėdoje lingua franca buvo vokiečių kalba; po karo keliems dešimtmečiams ja tapo rusų kalba. Nepaisant to, niekada per savo istoriją šis miestas nebuvo kultūriškai homogeniškas. Viduramžiais greta atsikėlėlių iš įvairių Baltijos jūros erdvės regionų čia gyveno vietiniai kuršiai. Ankstyvaisiais naujaisiais laikais keliautojai girdėjo mieste skambant vokiečių, kuršių, lenkų, lietuvių kalbas; greta evangelikų liuteronų čia gyveno reformatai, katalikai, judėjai, vėliau atsirado anglikonų, menonitų, baptistų. Per XIX a. gretų tų, kurie dalijosi bendra miestiška kultūra, vis gausėjo šiai kultūrai menkai besiangažavusių darbininkų. Kai nacionalizmo idėjos XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje aplinkinio regiono visuomenėse suaktualino tautinės saviidentifikacijos svarbą, miestą pradėta dalytis tarp vokiečių ir lietuvių, ginčijantis, kam jis labiau priklauso. Sykiu per XIX a. čia susiformavo viena didžiausių Rytų Prūsijoje žydų kolonijų, kurią sudarė kelios skirtingų srovių žydų bendruomenės. 1923–1939 m., kai Klaipėda priklausė Lietuvos Respublikai, mieste labiausiai išaugo lietuvių katalikų ir žydų litvakų skaičius, bet vokiečiai Klaipėdoje tebevyravo. Galop po Antrojo pasaulinio karo mieste iš pradžių ir kiekybine prasme, ir įtaka vyravo rusakalbiai (rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, TSRS žydai ir kt.), tik vėliau čia įsivyravo lietuviai. Tikroji Klaipėdos lituanizacija prasidėjo sovietmečiu ir tęsiasi ligi šiol: pirmuoju pokario dešimtmečiu sudarę apie 40 proc. gyventojų, po Josifo Stalino mirties lietuviai šiame mieste kiekybiškai įsivyravo; 1989 m. jie sudarė 63 proc., o 2011 m. – 74 proc. visų Klaipėdos gyventojų.
 
Su kuo pastaruosius kelis dešimtmečius tapatinosi klaipėdiečiai?
 
Didelės dalies Klaipėdos gyventojų tapatybę, nepaisant to, ar jie nori tai pripažinti, vis dar lemia sovietmečio patirtys. 2020 m. pradžios duomenimis, tik trečdalį Klaipėdos miesto nuolatinių gyventojų statistikai laiko gimusiais jau po 1990 m.; net 45 proc. klaipėdiečių yra tokio amžiaus, kad dar galėjo gauti TSRS piliečio pasą (jis būdavo išduodamas sulaukus šešiolikos). Sąlygos, kuriomis gyveno žmonės sovietmečiu, išugdė daugybę įpročių, skonio ir moralės normų, elgsenos formų, kurios tebėra atpažįstamos šiandien. Masinė desovietizacija po 1990 m. Lietuvoje neįvyko, o pavėluotai įveiklintas liustracijos procesas palietė tik tuos, kurie kadaise bendradarbiavo su sovietiniais saugumo organais. Tad nors nuostata, kad sovietinis režimas Lietuvai buvo primestas, yra hegemonizuota, o TSRS, kaip tapatybės referenciniai rėmai, išnyko, kasdienėje komunikacijoje tebėra gausu reikšmių ir elgsenų, kurių šaknys – sovietmečiu išsiugdytose baimėse, traumose, to meto nepritekliuje ir skurde, to meto požiūryje į „valstybę“ kaip kažką, kas nesame „mes“ patys, tuo metu išsiugdytose elgsenose, kaip paveikti žmogų taip, kad „apeiti sistemą“ ir gauti pageidaujamą rezultatą.
 
Sovietmečio patirties turėjo visi Lietuvos miestai. Tačiau Klaipėdą iš jų išskiria tai, kad 1988–1991 m., „sugrįžimo į normalybę“ laikotarpiu, kai visuotinai imta siekti atkurti, atstatyti visa tai, kas buvo prarasta „nenormalaus“ sovietmečio metu, šio miesto gyventojai bene vieninteliai turėjo simboliškai „grįžti“ į laiką ir erdvę, su kuriuo tvirtų sąsajų stokota. Kitose šalies vietovėse sąsajų nutiesimas su tarpukario Lietuva ir 1940 m. nutraukto valstybingumo tęstinumo jausmas buvo mažiau problemiškas. Klaipėdiečiai, norėdami nutiesti sąsajas su ikikariniu miestu, turėjo susitapatinti su tuo, ką daugelis stereotipiškai dar vertino kaip „vokišką Memelį“. Šį tiltų nutiesimo su esą „nesavu“ prieškariniu miestu iššūkį klaipėdiečiai sprendė dvejopai. Viena strategija tebesiremia į lietuvių nacionalinės kultūros išteklius, kurie nuo XIX a. pabaigos buvo kuriami apie Prūsijos Lietuvą. Daugybė lietuviškos kultūros ženklų regione – nuo XVI a. kunigo Martyno Mažvydo iki XX a. rašytojos Ievos Simonaitytės – tapo simboliniais atramos taškais. Jų aktualizavimas palengvino suvokimą, kad Klaipėdos regionas priklausė lietuviškos kultūros arealui, bet, remiantis ja, paties Klaipėdos miesto daugiakultūrė praeitis buvo pažįstama labai selektyviai. Antra strategija remiasi visuomenės telkimu įvairiems prarastų miesto simbolių ir jų reikšmių atkūrimo projektams įgyvendinti. Šie projektai apima gausybę iniciatyvų – nuo miesto gimtadienio, kurį 1991 m. pradėta minėti susitapatinant su Vokiečių ordino iniciatyvomis, ir senojo miesto herbo atkūrimo iki grandiozinių projektų atstatyti Prūsijos laikų Memelburgo pilį ar karo pabaigoje ir pokariu sugriautą Šv. Jono bažnyčią.
 
Pereinamuoju laikotarpiu klaipėdiečiams kilo poreikis nutiesti sąsajas ne tik praeitimi, bet ir su ateitimi. 1991 m. vasario 9 d. plebiscite 69 proc. balsavimo teisę turinčiųjų šiame mieste pasisakė už tai, kad Lietuva turi būti „nepriklausoma demokratinė respublika“. Tai buvo daugiau nei statistinė lietuviakalbių dalis Klaipėdoje, bet mažiau nei vidutinis nuošimtis Lietuvoje. Dalis nepritapusių ar nemačių savęs naujoje visuomenėje Klaipėdos gyventojų emigravo (aktyvesnis išvykimas į kitas TSRS respublikas prasidėjo dar 1989 m.). Bet dalis liko gyventi Klaipėdoje, tačiau didžiulio noro integruotis į visuomenę nerodė. Iš dalies šią jų strategiją lėmė faktas, kad Klaipėdoje ir po 1990 m. liko daug palankių sąlygų nedominuojančiam tautiniam tapatumui puoselėti. Nors galimybės įsidarbinti, nemokant lietuvių kalbos, vis siaurėjo, dar ilgai pagrindinis miesto laikraštis „Klaipėda“ čia buvo leidžiamas dviem kalbomis (lietuvių ir rusų). Rusakalbiams skirtų mokyklų skaičius Klaipėdoje sumažėjo nuo 11 (iš 29) 1990 m. iki šešių (iš 36, įskaitant privačias) 2020 m. Kiek visa tai prisidėjo prie to, kad daug klaipėdiečių ir po 1990 m. liko Rusijos informacinėje erdvėje, yra specialaus tyrimo klausimas. Bet teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Rusijos popkultūrą po 1990 m. toliau masiškai vartojo ne vien miesto rusakalbiai…
 
Jaunesnių, transformacijoms labiau pasidavusių klaipėdiečių tapatybės pokyčius po 1990 m. labiausiai veikė dvi bendros visai Lietuvai tendencijos. Pirmoji – tai netrukus po 1990 m. prasidėjusi ekonominė, kultūrinė, vertybinė (re)integracija į „Vakarus“. Bene dešimtmetį Klaipėda Lietuvoje buvo kone šios integracijos vėliavnešė. Ši integracija įtraukė didelę dalį vietos žmonių, kurių atvirumas „Vakarams“ buvo labai aukštas, lyginant su kitais Lietuvos miestais. Prie to prisidėjo ir mieste 1991 m. įkurtas universitetas, sukūręs viltį, kad Klaipėdai pavyks transformuotis iš pramoninio į universitetinį miestą. Antroji – tai vartotojiškos kultūros poveikis, dėl įvairių veiksnių samplaikos ypač sustiprėjęs po 2000 m. Kai tapatinimosi galimybes vis labiau ėmė diktuoti ne luominiai, konfesiniai ar tautiniai skirtumai, o laisvas pasirinkimas ir juo pagrįstas vartojimas, atsirado gerokai daugiau ir žymiai įvairesnių prisiskyrimo ir atskirumo demonstravimo galimybių, priklausančių ir nuo tokių veiksnių kaip „skonis“, „stilius“ ar „mada“.
 

Daugiau žr.:
Kraniauskas L., Gedutis A., Acus A., Kraniauskienė S., Viluckienė J., Spiriajevas E. Klaipėdos diskursai 1990–2010 m.: sociologinė miesto tapatybių rekonstrukcija (Klaipėda 2012);
Safronovas V. The Creation of National Spaces in a Pluricultural Region: The Case of Prussian Lithuania (Boston 2016);
Safronovas V. Kampf um Identität. Die ideologische Auseinandersetzung in Memel/Klaipėda im 20. Jahrhundert (Wiesbaden 2015) [ankstesnė versija lietuvių k.: Praeitis kaip konflikto šaltinis: Tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje (Vilnius 2011)];
Safronovas V. Klaipėdos miesto istorija (Klaipėda 2020).