Greita navigacija:

Iš karto pereiti prie turinio (Alt 1)Iš karto pereiti prie antraeilės navigacijos (Alt 3)Iš karto pereiti prie pagrindinės navigacijos (Alt 2)

Išplėstinė Lietuva
Ieškant Tauragės tapatybės

Tauragėje veikia didžiausias Lietuvoje vėjo jėgainių parkas.
Tauragėje veikia didžiausias Lietuvoje vėjo jėgainių parkas. | Nuotr. (fragmentas): Juozas Petkevičius

Darius Kiniulis

Kultūros ministerija klijuoja Tauragės apskričiai etiketę – mažiausiai kultūros paslaugų, mažiausiai menininkų turintis, mažiausiai įtraukiantis gyventojus į kultūrines veiklas regionas. Statistikos departamentas jau daug metų praneša, kad mažiausi atlyginimai Tauragės apskrityje, nors ir nežymiai mažesni nei kituose regionuose.

Prisiskaitę tokios statistikos, kai kurie vietiniai, o ir dalis atvykstančių keliautojų neturi didelių lūkesčių, bet apsilankę lieka maloniai nustebinti. Gali pasirodyti, kad tai ekonomiškai skurdus regionas, tačiau realybėje skirtumų nuo likusios Lietuvos vargu, ar pastebėsite. Bet įdėmiau pažvelkim į stambiausią apskrities miestą – Tauragę, kur didžiausia gyventojų sankaupa, kur kasdien dirba daugybė regiono žmonių, o pramogų daugiau nei likusioje jo dalyje. Trumpai pažvelgime į miesto istorinę praeitį.

Daug šimtmečių Tauragę su vokiška Prūsija siejo itin glaudūs ryšiai, gan didelis gyventojų maišymasis bei tikėjimas. Iki šiol čia didžiausia liuteronų bendruomenė šalyje. Dar 1812 m. Napoleono karų metu čia pasirašyta Tauragės konvencija – reikšmingas dokumentas vokiečių tautai, bet silpnokai žinomas Lietuvoje. Todėl bent keturiuose Vokietijos miestuose: Berlyne, Niurnberge, Brėmene, Augsburge rasime Tauragės gatvę. Šiuo įvykiu vietiniai didžiuotis pradėjo tik atgavus nepriklausomybę, kraštotyrininkų pastangų dėka, o pastangas vainikavo vietos verslininkų –„Rotary“ klubo finansuotas paminklo, sunaikinto pokariu, atstatymas 2012 m., minint 200-ąsias konvencijos pasirašymo metines. Tai turbūt buvo pirmasis tokio masto įvykis, aktualus tik Tauragės miesto visuomenei, sulaukęs ypač gausaus palaikymo. Prūsišką praeitį liudija ir tauragiškių turimos germaniškos pavardės.

Lenkų rašytojas Henryk Sienkiewicz dar 1886 m. parašė romaną „Tvanas“, kuriame daug veiksmo vyksta tariamoje Radvilų Tauragės pilyje. Pagal romaną 1974 m. pastatytas filmas. Suklaidinti lenkų turistai vis dar gausiai lanko Tauragę, tikėdamiesi rasti romane aprašytą ir filme matytą pilį. Ir nors Tauragė turi simbolį – pilį, ji statyta Rusijos imperijos muitinės reikmėms jau gerokai vėliau nei vyksta romano veiksmas. Visgi iki šiol šis faktas mieste dar niekaip neįamžintas, o tai – prarasta turizmo galimybė.

1836 m. nutiesus modernų plentą, smarkiai padidėjo transporto, pašto, prekių srautai. Gyventojų ėmė sparčiai daugėti, išaugo žydų, rusų bendruomenės. Jeigu 1823 m. Tauragėje gyveno virš 200 žmonių, tai 1914 m. – virš 10 000. Tauragė itin greit praaugo gilesnes miesto tradicijas turintį Jurbarką ir Raseinius. Kitaip nei to meto Lietuvoje, Tauragės krašte visiškai neišplito lenkų kalba. Anaiptol, vyravo lietuvių ir vokiečių. Tai didele dalimi lėmė, kad krašte beveik nebuvo stambių, ištaigingų dvarų kultūros, o katalikų kunigai turėjo rimtai konkuruoti su liuteronų dvasininkais. Lenkiškai kalbantys kunigai čia būtų nieko nepešę.

Daugybė knygnešių kalėjo Tauragės pilies kalėjime. Po spaudos draudimo panaikinimo gausiai žydų, rusų ir vokiečių apgyventame mieste pradėjo reikštis ir vietos lietuviai. Kūrėsi chorai, teatrai, mezgėsi glaudūs ryšiai su už sienos Vokietijoje gyvenančiais lietuviais Lauksargiuose, Tilžėje. Sparčiai augančiame mieste išdygo daug gražių mūrinių namų. Greitą augimą staigiai nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Tai buvo labiausiai sugriautas Lietuvos miestas. 1919 m. sugriauta dykviete paverstoje Tauragėje prasidėjo atstatymo darbai, žmonės ėmė grįžti į miestą-vaiduoklį. Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje išdygo daug gražių viešųjų ir privačių namų. Tauragė buvo tarp šalies lyderių mūrinių namų statybose. Tačiau pažangą nutraukė Antrasis pasaulinis karas ir didžiulė žala miestui, jo bendruomenei. Beveik nelieka vokiečių, išnaikinama žydų bendruomenė.

Pokariu, žmonių gyvenimas ypatingai lėtai, bet ima gerėti. Tauragė verčiama pramonės miestu, statoma daug didžiulių gamyklų: Keramikos gamykla, Tauragės mėsos kombinatas, Skaičiavimo mašinų elementų gamykla, Vaisių ir daržovių perdirbimo kombinatas, pieninė, baldų fabrikas „Tauras“ ir kitos. Aplinkinių kaimų ir miestų sąskaita žmonės masiškai plūsta į augančią Tauragę, vienas po kito statomi daugiabučiai, mokyklos, darželiai, tiesiamos gatvės, o jų nespėjama asfaltuoti (gatvių būklė išlieka problema ir šiandien, nors sprendžiama sėkmingai). Nepaisant didžiulių produkcijos kiekių, parduotuvių lentynos mieste būdavo tuščios, kadangi gaminiai bėgiais iškeliaudavo į Rusiją. Norint gauti geresnę prekę, tekdavo stovėti ilgose eilėse arba turėti reikiamų pažinčių. Gamykloms reikėjo daug išsilavinusių darbuotojų. 1989 m. surašymo duomenimis mieste gyveno virš 30 000 žmonių. Nors ir artima kaimynystė su Kaliningrado sritimi, sparčios miesto statybos beveik neviliojo rusakalbių, rajonas išliko labai lietuviškas. Nepaisant spartaus augimo, sovietinė realybė vertė ne tik vogti iš įstaigų, bet ir užsiauginti savų daržovių, mėsos. Būta ir aktyvios kultūrinės veiklos. Didžiosios gamyklos turėjo savo chorus, orkestrus, įkurtas iki šiol gyvuojantis dainų ir šokių ansamblis „Jūra“, mėgėjų teatras.

1988 m. „Sąjūdis“ į miestą ateina porą mėnesių pavėlavęs. Vis drąsiau prisimenama Lietuvos nepriklausomybė, drąsiau keliama trispalvė vėliava. Tautodailininko Antano Bagdono ir kitų menininkų iniciatyva atstatomi V. Kudirkos ir V. Putvinskio paminklai, pastatomi paminklai stalinizmo aukoms atminti, Lietuvos kariams, grąžinami tikrieji gatvių vardai.

Atkūrus nepriklausomybę sustojo dirbtinis miesto augimas. Karinį miestelį apleido sovietų kariai, vis sunkiau tapo pasiekti Sovietską (Tilžę) – įprastą kasdienį apsipirkimo ir prekybos tašką. Neprisitaikiusios prie laisvos rinkos sąlygų pamažu sunyko didžiosios gamyklos, trūkstant darbo ir pinigų ėmė mažėti gimstamumas, prasidėjo emigracija į didžiuosius šalies ir užsienio miestus. Dalį Lietuvos pramoninių miestų išgelbėjo turtingi investuotojai arba sumani, įžvalgi, greit prisitaikanti gamyklų vadyba. Tauragėje griuvo viskas, daugybė bedarbių bandė išgyventi bandydami vis naujus verslus. Verslumas, matyt, įaugo į tauragiškių kraują. Iš miesto svečių teko ne kartą išgirsti, kad mieste daug mažų parduotuvėlių – rūbų, batų, maisto ir kitų. Žinoma, joms sunku konkuruoti su didžiaisiais rinkos žaidėjais, kurie nutraukė auksinius smulkių verslininkų laikus. Ilgainiui perspektyviausias pasirodė automobilių iš Vakarų importas bei taisymas. Miestas greitai tapo ir iki šiol yra vienas svarbiausių naudotų automobilių tiekėjų šalyje. Tačiau kitaip nei tuo pačiu užsiimančiame Kaune, Marijampolėje, Utenoje, čia automobiliai atvyksta išimtinai tik iš Prancūzijos. Tai lėmė pirmieji sėkmingi verslo ryšiai, o daugelis prekeivių automobiliais iki šiol puikiai kalba prancūziškai. Kelios įmonės išaugo į stambias logistikos bendroves. Pirkti automobilių atvyksta Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Uzbekistano ir kitų šalių piliečiai. Teko girdėti ir juokelį, kad prancūzai galvoja, jog Le Tauraž yra valstybė. Atsigavo ir pramonė. Dabar čia veikia didžiulės lietuviško ir skandinaviško kapitalo įmonės, gaminančios pieno produktus visam pasauliui, vėjo jėgainių dalis, tinklus, darbo drabužius Skandinavijos rinkai ir kita. Dauguma jų įsikūrusios Tauragės industriniame parke. Per Tauragę einantis magistralinis kelias A12 būtų vienas svarbiausių tranzitui į Vakarus, tačiau kelią užstoja Kaliningrado sritis, kurią kirsti nėra paprasta ir pigu.

Kultūrinis gyvenimas mieste yra ir buvo aktyvus, tačiau, kaip teigė Tauragės kultūros padėtį išsamiai išnagrinėjusi miesto gyventoja, poetė, renginių organizatorė Renata Karvelis, į kokybiškus renginius sunku pritraukti naujų kultūros vartotojų, juos lanko tie patys aktyvūs žmonės. Pagal savo mokslinį darbą ji parengė straipsnį šmaikščiu pavadinimu „Tauragie nieka nie“. Tokį tarmišką posakį išties būdavo galima išgirsti prieš 15 metų, tačiau laikai pasikeitė. Kultūros įstaigos pakviečia vis daugiau profesionalių kūrėjų, kasmet vyksta festivaliai: Tarptautinis Tauragės muzikos festivalis, Džiazo dienos Tauragėje, menų festivalis „Kvadratu“, Menų festas. Tačiau, kaip pastebėjo R. Karvelis, rajone labai mažai kuriančių žmonių, kurie išgyventų iš savo kūrybos, o likusieji vis dar kiek bijo būti kitokie, jiems reikia autoritetų. Valstybės kultūrai skiriamus pinigus dažniausiai pasiima įstaigos, o privatūs asmenys projektuose kultūrinės veiklos finansavimui gauti vis dar labai menkai dalyvauja. Miesto pasididžiavimu vadintas futbolo klubas „Tauras“ išgyvena ne pačius geriausius laikus, o stipraus krepšinio klubo, pajėgaus dalyvauti LKL turnyre, niekada nebuvo.

Miestas išgražėjęs, statomi nauji pastatai, plečiama turizmo infrastruktūra, todėl į kraštą kasmet atvyksta daugiau keliautojų. Kadangi pats dirbu turizmo srityje, girdžiu labai daug atsiliepimų, koks miestas gražus, sudarantis didelio miesto įvaizdį bei turintis ką pasiūlyti keliautojui tiek mieste, tiek už jo ribų. Pastaruosius 6 metus sėkmingai vystoma Tauragės, kaip žaliojo regiono kryptis. Čia ypač gerai išvystytas ir didžiausias Lietuvoje nemokamų elektromobilių krovimo stotelių tinklas. Kursuoja 5 elektriniai autobusai, o jų bus dar daugiau. Viešasis transportas nemokamas, ypač aktyviai ant visuomeninių pastatų įrengiamos saulės baterijos, veikia didžiausias Lietuvoje vėjo jėgainių parkas. Kitur negirdėtas dalykas – savivaldybė kasmet parūpina mokymosi priemonių rinkinius visiems mokiniams bei mokytojams. Gimus vaikui išmokama 300 € pašalpa.

Tad kokia ta Tauragė? Poindustrinė, tačiau ir vėl industrinė, sumažėjusi, tačiau su paradoksaliai sparčiai augančiais naujais kvartalais, automobilių rojus, verslių žmonių kalvė, kultūros židinys ir žaliosios energijos naudojimo pavyzdys. Su galimybe.