Greita navigacija:

Iš karto pereiti prie turinio (Alt 1)Iš karto pereiti prie antraeilės navigacijos (Alt 3)Iš karto pereiti prie pagrindinės navigacijos (Alt 2)

Išplėstinė Lietuva
Magiškasis Mažeikių realizmas

Mažeikiai
Peter Bialobrzeski nuotrauka, iš P. Bialobrzeski ir Christina Stohn fotografinio tyrimo Mažeikiuose ir Naujojoje Akmenėje, 2021 liepa | © Goethe-Institut Vilnius

Lina Simutytė

Nebėra nieko svetimo,
miestas, kurio neapkenčiau, didėja.
Liūnė Sutema

Prieš metus išleidusi apsakymų knygą „Miesto šventė“, apie Mažeikius kalbėjau neįprastai daug. Nors knyga nėra apie Mažeikius, manęs klausdavo, kokie jie buvo. Klausdavo taip, kaip klausiama visai ne apie miestą, o apie žmogų. Tačiau kaskart apie Mažeikius kalbu būtent kaip apie žmogų. Tokį, kokį pažinojau čia gyvendama iki devyniolikos. Tokį, iš kurio norėjau išsinerti – kaip išsineriama iš per ankšto rūbo. Skirtumas tas, kad norėdamas išsinerti iš gimtojo miesto, turi išsinerti ne tik iš rūbų, bet ir iš odos. Tikriausiai dėl to kaskart tardama Mažeikių vardą, jaučiu, kaip iš jo sunkiasi geležies, naftos, dūmų, vanilinių „Ingman Vega“ ledų, „Lokio“ alaus ir salsvos „Mažeikių duonos“ skonis. Ir jei žmogų gali palikti, jei gali jį ištrinti iš atminties, miestas yra ne tik erdvė, kurioje kažkada gyvenai, bet ir vieta tavyje, į kurią visada vis tiek sugrįžti. Todėl kaskart, kai kalbu apie Mažeikius, iš tikrųjų kalbu apie save.

Neabejoju, kad kiek skirtingų žmonių – tiek skirtingų Mažeikių versijų, tačiau sunku būtų rasti bent vieną, kurio versijoje neaptiktum „Mažeikių naftos“. Mano pažintis su „Nafta“ prasidėjo apniukusią rudens dieną, kai rūkas už lango buvo toks tirštas, kad beveik dulkėtas, o visi žaislai namuose – bespalviai. Tėtis mane ir brolį pirmąkart pakvietė į kino teatrą. EOS, kuris veikė Naftininkų kultūros rūmų mažojoje salėje, mus traukė kaip juodas magnetas, kurio veikimo principo tada negalėjome suvokti. Skubėjome kuo greičiau susiruošti, vilkomės kandančius vilnonius megztinius, leidomės muturiuojami storais, dusinančiais šalikais – darėm viską, kam įprastai priešindavomės. Kai jau stovėjome prie įėjimo į salę, tėtis delne spaudė tris bilietus, o mes su broliu spėliojom, kokios spalvos bus kėdės ir kokio dydžio ekraną išvysime, kasos darbuotoja pranešė – jei iki seanso nesusirinks penki žiūrovai, jokio filmo nebus. Grįžom į kiemą. Temo, rūkas buvo dar tirštesnis, o tėtis praeivius beviltiškai kvietė į kiną. Tikriausiai atrodėm juokingai, bet tai mažiausiai mums rūpėjo. Nerūpėjo ir batuose šąlančios kojos, ir kylantis vėjas – turėjom sužinoti, kaip iš arti atrodo tas juodas pulsuojantis magnetas – ekranas, apie kurį žinojome tik iš matytų reklamų apie kino teatrus didmiesčiuose. Taisyklės yra taisyklės, – pasakė kasininkė grąžindama tėčiui pinigus.

Buvau įsitikinusi – rūkas šiame mieste kyla nuo tvenkinio prie penkių kalnų – jie vis dar stūkso šalia centrinio miesto stadiono, kurį vadinome ROMAR, nes čia treniruodavosi jau seniai iširusi Mažeikių futbolo komanda tuo pačiu pavadinimu. Automobiliu pravažiavome juos ir tąsyk, kai mūsų neįleido į kiną. Prietemoje penki kalnai virto penkiomis Čiurlionio „Ramybėmis“, kurios net iš arti atrodė nesuvokiamai tolimos.

Tolimi didmiesčiams dažnai jausdavomės ir mes – iš pradžių Mažeikių vaikai, tada – miesto paaugliai. Dažniausiai rinkdavomės senamiesčio stadione, kuriame tribūnose sėdėdavome mes – metalistai ir šiaip neformalai, o kitapus, ant medinių suolų prie išsišakojusio ąžuolo – marozai. Nuostabu prisiminti, kad tribūnose sutilpdavo ne tik metalistai, bet ir skinai, ir reiveiriai. Nebuvo skirties tarp „Slayer“ ir „Depeche mode“, nebuvo skirties tarp penkiolikmečių ir perpus vyresnių. Brazdančių gitarų fone, gurkšnodami alų ir perfrazuodami Jimą Morrisoną, visi buvom sutarę, kad „niekas iš čia gyvas vis tiek neišeis“ (angl. „No one here gets out alive“).

Kalbant apie alų, paauglystėje kai kurie tikėjo, kad miestas, turintis savo alaus daryklą, turi ir perspektyvią ateitį. Netoli geležinkelio pervažos buvo įsikūrusi darykla, kurioje vieną vasarą dirbo du vyresni vaikinai iš senamiesčio parko. Jie pasakojo, kad slaptas „Lokio“ alaus ingredientas yra ne kas kitas, bet varnų plunksnos, verdamos vienoje statinėje su gėrimu. Kaip galėjai netikėti? Juk iš kitos gatvės pusės žvelgiant net tas skardinis (o gal metalinis) lokys ant alaus daryklos bokšto buvo žmogaus silueto. Sustingęs žemaitis, paskutinis pagonis, lokiažmogis – spėlionių, kaip ir azarto savo istorija įtikinti kitus, buvo daugiau, nei laiko, kurio visada pritrūkdavo, kuris ištirpdavo tarsi vaniliniai „Ingman Vega“ ledai.

Šio prekės ženklo ledus mūsų šeima pirkdavo ypatingoje vietoje ypatingai pigiai. Jei tuo metu prabangiausi „Baltijos“ ledai parduotuvėje kainavo bent du litus, „Negalios“ parduotuvėje jų galėjai įsigyti už 60 centų. Be ledų čia buvo prekiaujama ir neįgaliųjų siūtais darbo rūbais, šlepetėmis, rankdarbiais, įvairiausiais niekučiais. Tiesa, tie ledai buvo su defektais – vieni be šokoladinio glajaus ar riešutų, kiti – sulamdytais vafliniais kaušeliais. Galbūt todėl ir dabar kaskart nusipirkusi „Baltijos“ ledų porciją, mintyse pirmiausiai pagalvoju, kuo ši bus kitokia. Tačiau didmiesčiuose viskas atitinka aukščiausius standartus, o aš iki šiol savęs klausiu, kodėl tada taip gėdijausi tų nupigintų ledų, kodėl iš „Negalios“ eidama namo, „Baltijas“ nepermatomo plastiko maiše slėpdavau nuo viso pasaulio. Juk Mažeikių pasaulis vienaip ar kitaip tada veikė pagal didmiesčiuose negaliojančius principus.

Atsimenu, kaip tėtis vietoje trijų bilietų į kiną tą vakarą delnuose spaudė automobilio vairą. Spaudė ir greičio pedalą. Mes pravažiavome pieninę, tada – dabar jau nebeveikiančią „Mažeikių duonos“ kepyklą. Nuo mūsų tolo miestas ir švytinčios degalinės šalikelėse, o mes tylėdami laukėm kažko, kas įvyksta tik kartą gyvenime. Kelias baigėsi Juodeikių kaime, kuris švytėdamas tirpdė rūką. Tūkstančiai ir daugiau žiburių – tiek, kiek prieš tai buvome matę tik filmuose apie Niujorką, nesiliovė žybsėti. Su broliu sustingę tylėjom, tarsi ne mes, o „Mažeikių nafta“ būtų į mus žiūrėjusi, o tėtis tą vakarą iš tiesų mus būtų nusivežęs į tokį filmą, apie kurį pasakoju iki šiol.

Svarstau, kodėl Mažeikių gyventojai neprisijaukino kino, bet žinau, kad šiame mieste neprigijo ir „Drambline“ vietinių vadintas milžiniškas Vasaros teatras prie senamiesčio parko. Kai buvau vaikas, girdėjau suaugusių pasakojimus, kad tame pastate vaidenasi. Ko gero, taip jie bandė numalšinti mano besikerojantį smalsumą – kai iš muzikos mokyklos eidama namo penktadieniais matydavau ten stoviniuojančius paauglius. Grafičiais apipaišytas, didžiulis žalio pastato kūnas iš tolo tikrai priminė dramblio būdą, o per jos atviras sklendes aidėjusi absoliučiai kitokia muzika prieš tai girdėtai muzikos mokykloje, skambėjo kaip elektroninės, šamaniškos, žemų dažnių sutartinės viduje esančiam drambliui išvilioti. Praėjus keleriems metams, kai įgijau užtektinai drąsos, kad iš arti pamatyčiau tą mistišką, neįsivaizduojamo dydžio žvėrį, į pastatą buvo galima patekti tik per išdaužtus langus. Radau raudonas salės kėdes, ištryptas medines grindis, šiukšlių kalnus ir išgirdau tylą – tokią, kurioje bet kas patikėtų, kad čia gyvenęs dramblys iš tiesų maitinosi ne žolėmis ar augalų šaknimis, ir ne krūmais, o žemais reivo muzikos dažniais, kuriems nutilus, milžinas mirė iš alkio. „Dramblinėje“ jokio dramblio, visai kaip ir jokio magneto EOS kino teatre, nebuvo. Tačiau tik ten, kur nieko nėra, gali sukurti, kas galėtų būti.

Šešiolikos mačiau, kaip tas pastatas sudegė. Girdėjau, kaip liepsnodamas šnypštė. Į save traukdamas smalsius praeivių žingsnius ir išpūsdamas tai, ką per metų metus buvo sukaupęs – melancholiją klestėjimo laikams, užsilikusius bilietus į čia rodytus spektaklius, „Rondo“ koncertus arba diskotekas. Ir, žinoma, nuoskaudas. Žiūrėjau į liepsną – tada dar nežinojau, kad išklypę senamiesčio stadiono suoliukai bus pakeisti naujais, kad „Mažeikių nafta“ taps „Orlen Lietuva“. Nežinojau, kad prie didžiosios „Norfos“ išdygs mažesnė už originalą, bet vis tiek Eifelio bokšto kopija, prie kurios įsiamžinusi nuotrauką pavadinsiu „Realismo mágico“ ir bandysiu visus įtikinti, kad atostogauju Paryžiuje. Tačiau tada, kaip ir dabar, tikėjau, kad jei nedega rankraščiai, nedega ir miestai.

Mačiau, kaip greitai ugnis viską praryja – žalią medinio dramblio odą su visais šonkauliais ir viduriais, ir vieną po kito galvojau norus, tarsi „Dramblinė“ būtų tortas su gimtadienio žvakutėmis. Visada norėjau iš Mažeikių pasprukti, visada sau sakiau, kad čia pastatai purškiami ne dažais, o nuoboduliu. Sakiau, kad mieste jaučiuosi svetima, o šaligatviai čia grindžiami tuštumos plytelėmis. Tačiau kaskart, kai grįžtu ir matau, kaip mano miestas didėja, suprantu, kad Mažeikių manyje kur kas daugiau nei įmanoma užrašyti. Kasmet vis mažiau, kad galėčiau apie juos tylėti. Lygiai tiek, kad beveik patikėjau – jei labai nori, Mažeikiai yra Niujorko ir Paryžiaus lydinys, kurio tvenkinyje prie ROMAR stadiono panardintos penkios Čiurlionio „Ramybės“.