Išplėstinė Lietuva

Ingrid Beata Savicka (g. 1999 m.) – grafikos dizainerė, tarpdisciplininio meno kūrėja, baigusi grafinio dizaino bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje 2023 m. ir šiuo metu studijuojanti animacijos magistrą. Dalyvavusi: 2022 m. kultūros erdvėje „ENTITY“ grupinėje parodoje „700 (V)“; 2023 m. bakalaurų baigiamųjų darbų grupinėje parodoje „Graduation show“, VDA galerijoje „Titanikas“; 2024 m. galerijoje „Akademija“ personalinėje parodoje „Tau miegantis žmogau“. Šiuo metu bando save edukacijoje ir dėsto „Animatest“ 2D animacijos kursuose.

Kokiais 5-iais žodžiais apibūdintumėte miestą, kuriame rezidavote projekto metu?
Daugialypis, multikultūrinis, daugiatautis, istorinis, bendruomeniškas.

Ką Jums reiškia „priimti kitą“?
Priimti kitą – nepaisant įvairių skirtumų, sugebėti atrasti tarpusavyje ryšį ir bendrumą.

Kokį prisimenate save penkiolikos metų?
Penkiolikos metų buvau ganėtinai depresyvi, bet ambicinga ir ryžtinga. Stengiausi gerai mokytis ir išmokti akademinį piešimą.

Kaip apibūdintumėte savo meninę praktiką, kurią įgyvendinote kartu su vietos jaunimu ar bendruomene? Kodėl pasirinkote būtent šią temą ar formą?
Ingrid ir Eva: Mums buvo svarbu sužinoti apie Visaginą iš jo gyventojų. Tad temą rinkomės ne mes, o paaugliai, kurie dirbo su mumis visų dirbtuvių metu. Formą pasirinkome rotoskopiją ir 2D animaciją, nes norėjome perteikti tikrąjį Visaginą. Meninė praktika įvyko per dirbtuves, mokėmės visi kartu ne tik apie animacijos kūrimo procesą, bet ir apie komunikaciją tarpusavy. Pradžioje buvo vienokia ambicija, bet per laiką prisiderinome prie aplinkybių ir animacija pakito nuo pradinio tikslo. Manome, kad ne rezultatas svarbiausias, o procesas. Tad džiaugiamės šia galimybe susipažinti ir kartu sukurti bendrą kūrinį.

Eva Rodz (g. 2000 m.) – menininkė, režisierė, „Animatest“ edukacinio projekto vadovė. Nors daugiausia Eva naudoja animaciją kaip šiuolaikinių instaliacijų įrankį (nemažai dalyvauja parodose), ji taip pat pradėjo kurti edukacines programas bei animacinius filmus. Evos debiutinis filmas „Aš pavargau“ 2022 m. buvo pristatytas BLON animacijos ir vaizdo žaidimų festivalyje bei laimėjo pagrindinį prizą lietuvių kūrėjų programoje. Šiuo metu Eva dėsto animaciją būsimiems Vilniaus dailės akademijos studentams, rašo naują scenarijų būsimam filmui ir dalyvauja mentorystės programoje „Lithuanian Shorts Mentorship“.

Kokiais 5-iais žodžiais apibūdintumėte miestą, kuriame rezidavote projekto metu?
Multikultūrinis, keistas, betoninis, istoriškas, šiltas.

Ką Jums reiškia „priimti kitą“?
Aš nemanau, kad yra kiti, manau esame visi lygūs žmonės šioje visatoje. Turiu galvoje, kad žmonės neturėtų dalinti žmonių į kategorijas, nes būtent tas dalijimas ir sukuria atskirtį.

Kokį prisimenate save penkiolikos metų?
Patirdavau patyčias mokykloje, todėl buvau labai depresyvi. Bet išvažiuojant į vasaros stovyklą visad jaučiausi priimta, pagerbta. Būtent ta vieta leido man pajausti, kas aš iš tikrųjų esu.

Kaip apibūdintumėte savo meninę praktiką, kurią įgyvendinote kartu su vietos jaunimu ar bendruomene? Kodėl pasirinkote būtent šią temą ar formą?
Ingrid ir Eva: Mums buvo svarbu sužinoti apie Visaginą iš jo gyventojų. Tad temą rinkomės ne mes, o paaugliai, kurie dirbo su mumis visų dirbtuvių metu. Formą pasirinkome rotoskopiją ir 2D animaciją, nes norėjome perteikti tikrąjį Visaginą. Meninė praktika įvyko per dirbtuves, mokėmės visi kartu ne tik apie animacijos kūrimo procesą, bet ir apie komunikaciją tarpusavy. Pradžioje buvo vienokia ambicija, bet per laiką prisiderinome prie aplinkybių ir animacija pakito nuo pradinio tikslo. Manome, kad ne rezultatas svarbiausias, o procesas. Tad džiaugiamės šia galimybe susipažinti ir kartu sukurti bendrą kūrinį.

Martynas Aužbikavičius // Martynas Auž (g. 1991) – tarpdisciplininis kūrėjas, pastaruosius dešimt metų kuria įvairių medijų ir projektų vizualią kalbą. Viešojoje erdvėje labiausiai atpažįstamas kaip itin išskirtinio, gyvybingo braižo iliustratorius bei animatorius. Jo kūryba siekia ir kino ekranus: 2019 m. Lietuvos publikai pristatytas filmas „Kaubojus“ (Martynas Auž yra filmo bendraautoris, animatorius), o 2020 m. šis filmas Rygos filmų festivalyje pripažintas geriausiu. Lietuvoje ir užsienyje vienas arba su komanda yra nupiešęs virš 800 kūrinių ant sienų (pakviestas dalyvauti kaip viešųjų erdvių menininkas tokiuose renginiuose kaip „Tartu – Europos kultūros sostinė 2024“, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“). Jo darbai – sienų piešiniai – industrinėse erdvėse yra nominuoti ir įvertinti įvairiais tarptautiniais apdovanojimais.“ (Viktorija Mištautaitė)
2024 m. spalį Martynas Aužbikavičius pristatė savo debiutinę tapybos parodą „Klajonė“ Tauragės krašto muziejuje „Santaka“. Iš karto po to menininkas nominuotas konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“ („Young painter prize“) tap 33 geriausių Europos jaunųjų dailininkų.

Kokiais 5-iais žodžiais apibūdintumėte miestą, kuriame rezidavote projekto metu?
Tauragė – jaukus, artimas ir koncentruotas miestas, kuriame gyvena daug kūrybingų žmonių.

Ką Jums reiškia „priimti kitą“?
Man priimti kitą reiškia gebėti priimti žmogų tokį, koks jis yra, išklausyti jo nuomonę ir pasaulėžiūrą pagarbiai, nepriklausomai nuo to, ar aš su tuo sutinku.

Kokį prisimenate save penkiolikos metų?
Prisimindamas save penkiolikos, matau drovų, mažiau pakantų jaunuolį, linkusį maištauti ir naktimis piešti ant miesto sienų. Gal net per daug įnikusį į kūrybą – taip, kad veiklos ar žinios, nesusijusios su piešimu, likdavo be dėmesio. Todėl kai kuriuos tuo metu praleistus dalykus teko išmokti vėliau.

Kaip apibūdintumėte savo meninę praktiką, kurią įgyvendinote kartu su vietos jaunimu ar bendruomene? Kodėl pasirinkote būtent šią temą ar formą?
Per pirmus susitikimus ir pokalbius su mokiniais pastebėjau, kad tik keli vaikai yra drąsesni, o dauguma tiesiog tyli ir stebi, kas vyksta. Iš dalies tai priminė mane jaunystėje. Nusprendžiau mažiau kalbėti apie Tauragės miestą, o daugiau kartu piešti tai, kas mus supa, taip sukuriant kūrybinį dialogą tarp mūsų.
Pasirinkau kiekvienam mokiniui duoti po vieną iš 30 kadrų, kuriuose pavaizduotas mano animuoto personažo sustabdytas judesys. Personažo forma buvo tarsi tuščias indas, kurį kiekvienas mokinys užpildė savo kūrybinėmis mintimis apie ryšį su miestu. Galutinis rezultatas – 30 skirtingų piešinių, kuriuos jungė vienas veiksmas: einantis ir kintantis personažas, atsirandantis ant skirtingų Tauragės miesto sienų, atspindintis mūsų vidinę būseną.
Antrame etape kartu su mokiniais apsikeitėme rolėmis. Kartu piešėme sienos piešinį: aš pilnai sukūriau personažą, o mokiniams teko nupiešti foną, tarsi sukuriant aplinką, kurioje jauku kurti. Įsitraukus į piešimą, iškart pastebėjau, kaip jaunieji kūrėjai atsiveria – vis drąsiau dalinasi mintimis. Buvo nuostabu stebėti, kaip kiekvieną dieną jie piešė su didesniu pasitikėjimu ir priėmė vis drąsesnius kūrybinius sprendimus. Tai prisidėjo prie kiekvieno mokinio kūrybinės savivertės augimo.

Virginija Kuklytė – profesionali aktorė, režisierė sulaukusi nacionalinio lygio apdovanojimų, 2 kartus skirta LR Kultūros ministerijos premija. Dešimtus metus iš eilės organizuojanti teatro stovyklas vaikams, analizuojanti jaunimo problematiką. 18 sėkmingų edukacinių teatro projektų vadovė ir organizatorė. Pandemijos sąlygomis išlaikė veiklų tęstinumą ir suorganizavo kasmetines stovyklas-festivalius. Prodiusavusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų spektaklių gastroles Italijoje, kur tris metus iš eilės Spoleto teatro festivalyje spektakliai pelnė prizines vietas (2022 m. – I vieta, 2023 m. – I vieta, 2024 m. – II vieta). V. Kuklytei skirtas LR Prezidento apdovanojimas „Lietuvos galia - stipri Lietuva“ už sociokultūrines veiklas regionuose.

Kokiais 5-iais žodžiais apibūdintumėte miestą, vietovę, kurioje rezidavote projekto metu?
Šalčininkai - daugiakultūris, jaukus, bendruomeniškas, kūrybingas, svetingas. Jame jaučiuosi lyg rasčiau naujų įkvėpimo šaltinių. Malonu matyti, kaip žmonės noriai bendradarbiauja ir puoselėja vietos tradicijas.

Ką Jums reiškia „priimti kitą“?
Man tai reiškia atvirumą ir pagarbą skirtingai patirčiai bei saviraiškai. Nuolatinis dialogas padeda geriau pažinti vieni kitus, o tuomet atsiranda sveikas bendradarbiavimas ir bendruomeniškumas.
Tai kuria pozityvią atmosferą, kurioje kiekvienas jaučiasi išgirstas. Kai priimi kitą, sukuri erdvę abipusiam mokymuisi, augimui, pagarbai ir empatijai.

Kokį prisimenate save penkiolikos metų?
Labai norėjau pažinti pasaulį, tačiau nedidelėje gyvenvietėje trūko veiklos. Todėl po pamokų tris kartus per savaitę važiuodavau į Vilnių mokytis žurnalistikos ir vaidybos.
Po studijų turėjau galimybę stažuotis Japonijoje, Austrijoje, JAV bei Sakartvele. Sukaupusi įvairių patirčių, grįžau į Šalčininkus pasidalinti jomis su vietos jaunimu. Mažas miestelis
tuomet atrodė ribotas, bet troškau tyrinėti kitokią aplinką ir skirtingas kultūras.
Dabar sukaupta patirtis man leidžia drąsiai skatinti jaunimą atrasti savo potencialą. Ir nors tas noras buvo iššūkis, jis ugdė mano atkaklumą ir smalsumą.

Kaip apibūdintumėte savo meninę praktiką, kurią įgyvendinote kartu su vietos jaunimu ar bendruomene? Kodėl pasirinkote būtent šią temą ar formą?
Su jaunimu taikiau improvizacijos, istorijų pasakojimo ir komandinio darbo užduotis, nes jos lavina emocinį intelektą, padeda išreikšti save ir skatina bendrystės jausmą. Tai ypač svarbu, nes jauni žmonės mokosi konstruktyviai spręsti konfliktus, drąsiau bendrauti ir kurti tarpusavio pasitikėjimą. Improvizuodami ir laisvai bendraudami, jie greičiau įgauna scenos pojūtį ir pasitikėjimo savimi jausmą. Kuo labiau įsitraukia visi dalyviai, tuo labiau auga bendruomeniškumo dvasia. Be to, rengėme diskusijas, kurios labai suartino dalyvius ir padėjo sulaužyti daugybę stereotipų. Per jas žmonės geriau pažino vieni kitų istorijas bei požiūrius, kas paskatino didesnį supratimą ir atvirumą. Šis patirčių dalijimasis užaugino pagarbą įvairiapusiškumui ir sukūrė saugesnę, laisvesnę erdvę eksperimentuoti.

Gosia Lehmann (gimė Poznanėje, Lenkijoje) studijavo meną ir dizainą „Central Saint Martins“ meno ir dizaino koledže Londone, Berlyno menų universitete, Sandbergo institute Amsterdame ir pagal mainų programą TAMA meno universitete Tokijuje. Jos kūryba svyruoja tarp video, scenografijos, performanso ir dalyvavimo formatų. 2020 m. ji įkūrė projektų erdvę „Solaris“, siekdama sukurti Berlyno nepriklausomos scenos platformą ir tinklą. Jos darbai buvo pristatyti „Rupert“ (Vilnius), „Radio Kiosk“ (Briuselis), CYENS (Nikosija), „Design Hub“ (Tokijas) ir šiose Berlyno vietose: HKW, Panke Gallery, Künstlerhaus Kreuzberg, CLB Gallery, Naturkundemuseum, Savvy Contemporary.

Kokiais 5-iais žodžiais apibūdintumėte miestą, vietovę, kurioje rezidavote projekto metu?
Daugiakalbis, permainingas, ramus, istorinis, bendruomeniškas

Ką Jums reiškia „priimti kitą“?
Man „priimti kitą“ reiškia pažinti jį, suvokti skirtumus ir švęsti įvairovę. Svarbiausia – nebijoti ir neignoruoti tų skirtumų ir įvairovės, bet būti švelniam, geram, dėmesingam ir pagarbiam.

Kokią prisimenate save penkiolikos metų?
Buvau smalsi ir džiaugiausi naujais dalykais, ypač jei jie buvo susiję su menu. Mėgau su draugais statyti spektaklius ir labai norėjau kurti filmus. Mėgau dėvėti labai keistus spalvų derinius ir dažniausiai per didelius arba per trumpus drabužius. Buvau (ir vis dar esu) ištikima vegetarė, nes labai užjaučiu kitas gyvas būtybes. Dėl to teko daug ginčytis su aplinkiniais, nes jie nesuprato, kodėl nenoriu valgyti mėsos. Buvau gana užsispyrusi, bet kartais ir šiek tiek melancholiška, o kartais ir įžūli :)

Kaip apibūdintumėte savo meninę praktiką, kurią įgyvendinote kartu su vietos jaunimu ar bendruomene? Kodėl pasirinkote būtent šią temą ar formą?
Dirbome su lietuvių, lenkų kalbų ir kirilicos abėcėlėmis bei unikaliais kalbos ženklais. Mano išsilavinimas yra vizualinės komunikacijos srityje, kur daug dirbama su tipografija. Manau, kad išskirtinės raidės yra nepaprastai gražios ir suteikia kalboms unikalumo. Savo meninėje praktikoje daug dirbau su šilkografija. Norėjau pasidalyti šiomis žiniomis su jaunimu, nes šilkografija yra tiesiog stebuklinga technika, kuri teikia daug džiaugsmo. Kartu spausdinome ant tekstilės ir rezultatai puikūs!

Juozas Laivys (g. 1976) – skulptorius, performanso menininkas ir konceptualistas, kurio kūryba apima skulptūras, instaliacijas, performansus, videomeną bei tekstus. 2001 m. baigęs skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, jis išsiskiria savita prieiga prie autorystės, meno vertės, institucinės galios bei meno ir gyvenimo ribų klausimų. Dažnai pasitelkia apropriaciją, konceptualius gestus ir biurokratinę retoriką.
Vienas iš jo įgyvendintų konceptualių projektų – Meno kūrinių kapinės, veikia kaip unikali paslauga menininkams, leidžianti ritualizuotai atsisveikinti su kūriniais. Nuo 2016 m. Narvaišių k. (Plungės r.) palaidota virš 50 meno objektų, o susidomėjimas šia praktika auga. J. Laivys yra surengęs personalines parodas Vienoje, Vilniuje ir dalyvavęs tarptautiniuose meno renginiuose Londone, Romoje, Taline, Paryžiuje ir Kaune. 2005 m. baigė podiplomines studijas Liono nacionalinėje dailės mokykloje, o 2017–2021 m. studijavo meno doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje, analizuodamas postprodukcinį fenomeną.

Kokiais 5-iais žodžiais apibūdintumėte miestą, vietovę, kurioje rezidavote projekto metu?
Mažeikiai - miestas patyręs demografinį sprogimą 1972 metais.

Ką Jums reiškia „priimti kitą“?
Kito priėmimas man tiesiogiai siejasi su empatija. Tai tam tikra supratimo rūšis kuri vyksta emocinėje plotmėje. Ją galima paaiškinti žmogiškosios būties ir gamtos dėsnių egzistavimo sąlygomis.

Kokį prisimenate save penkiolikos metų?
Prisimenu, kad jau dygo ūsai.

Kaip apibūdintumėte savo meninę praktiką, kurią įgyvendinote kartu su vietos jaunimu ar bendruomene? Kodėl pasirinkote būtent šią temą ar formą?
Tema „Draugystė 32“ siejasi su Mažeikių dailės mokyklos adresu, ir 32 raidėmis lietuvių kalbos abėcėlėje. Visa meninė praktika, kurią įgyvendinau kartu su vietos jaunimu ir bendruomene, buvo tiesiogiai orientuota į čia gyvenančius žmones. Nesunku buvo pastebėti jog jų vardai ir pavardės dėl įvykusio demografinio sprogimo, buvo pakankamai skirtingi ir nebūdingi vietiniams gyventojams. 1972 metais prasidėjus naftos perdirbimo gamyklos statyboms į Mažeikius atvyko ar buvo atkeldinti specialistai iš įvairių tuometinės tarybų sąjungos respublikų.  Kartu su skirtinga genetika ir kultūra jie atsivežė savo vardus bei pavardes, kaip indentifikacinius ženklus.
Mano tikslas buvo parodyti, kad visi čia gyvenantys žmonės nors ir būdami kitokiais gali sugyventi kartu. Kaip to įrodymas radosi bendras piešinys/diagrama. Ja sudaro  vardų ir pavardžių fonetinė įvairovė. 
Devyniasdešimt užsiėmimuose dalyvavusių žmonių vardai ir pavardės, buvo išskaidyti į raides o tos raidės buvo pakeistos skaičiais. Skaitmeniniai kodai leido išgryninti estetinę visumą kuri virto bendru piešiniu. Tokiu būdu kiekvienas dalyvis būdamas kitoks tapo bendros visumos dalimi.
Pasirinkta įgyvendinimo forma tiesiogiai siejasi su mano meno doktorantūroje nagrinėta tema Spektrinė kūrybos analizė. Šiuo atveju rezultatas gautas pasirenkant realius žmones siekiant reflektuoti Goethe‘s instituto organizuojamo projekto „Išplėstinė Lietuva: priimti kitą“ tematiką.

Skulptoriaus Kęstučio Lanausko kūryba pasižymi įvairiapusiškumu, apimančiu mažąją skulptūrą, lauko skulptūras, tarpdisciplininius projektus, spektaklių scenografijas, žemės meną, sniego skulptūras ir kt. Skulptorius aktyviai dalyvauja tarptautiniuose sniego skulptūrų ar žemės meno festivaliuose, kur dažnai pelno aukščiausius apdovanojimus.
Savo darbuose Kęstutis dažnai jungia tradicines medžiagas (medis, akmuo, metalas, augalai) kurių pagalba kuria  žaismingas, meditatyvias, rimtas ar netikėtas prasmes. Jo kūryboje svarbūs: gamtos ir žmogaus santykis, garsas, šviesa, judesys, tekstūra. Gal todėl daugelis skulptūrinių objektų atsiskleidžia tik prie jų prisilietus – tuo būdu žiūrovas tarsi tampa skulptūros gyvenimo dalimi. Menotyrininkas Ignas Kazakevičius taip apibūdina Kęstučio Lanausko kūrybą: „Kiekviena Kęstučio kūrybos paroda – tarsi nedidelis žemės drebėjimas. Jis yra labai svarbus – priverčia stabtelėti ir susimąstyti“.
Susipažinti su skulptoriaus darbais galite apsilankę puslapyje: https://lanauskas.rocks/

Kokiais 5-iais žodžiais apibūdintumėte miestą, vietovę, kurioje rezidavote projekto metu?
Marijampolė – tai mano senelių miestas. Turite nuostabų parką ir savo darbą mylinčius žmones. Didelės sėkmės puoselėjant, prižiūrint ir įveiklinant – kuriant lankytiną vietą.

Ką Jums reiškia „priimti kitą“?
Priimti kitą – man reiškia bendradarbiavimą.

Kokį prisimenate save penkiolikos metų?
Be barzdos. Besimokantį vidurinėje ir meno mokykloje. Žinantį, ko noriu ir siekiantį savo tikslų.

Kaip apibūdintumėte savo meninę praktiką, kurią įgyvendinote kartu su vietos jaunimu ar bendruomene? Kodėl pasirinkote būtent šią temą ar formą?
Kaskart kuriant su vietos bendruomene priimu tai kaip naują, įdomią, neįkainojamą patirtį. Kaip ieškojimą naujų sprendimų – reaguojant į vietovę ir supančią aplinką. Tai sąlygojo ir temos atsiradimą. Dėl vykdomų parke tvarkymo darbų keliskart teko keisti temą. Taip atsirado „Pegasas“ – lai skrenda. Meno žmonių žirgelis.