Neregėti kasdienybės garsai
Marijampolė

Projektas „Išplėstinė Lietuva: suprasti kitą“
 

Mangirdas Jono Basanavičiaus aikštėje Ritos Stankevičiūtės nuotr.

Tai trijų dalių pasakojimas apie Mangirdą – septyniolikmetį moksleivį iš Marijampolės. Vaikinas dalinasi savo kasdienybe: jis mokosi Marijampolės Šv. Cecilijos gimnazijoje, lanko muzikos mokyklą, dalyvauja kultūros projektuose, veda laidas savo interneto radijo stotyje „Gera nuotaika“ ir siekia savo svajonių.

Bet kartais jį sukausto baimės ir dvejonės. Jam sudėtinga savarankiškai judėti mieste, reikia asistentės mokykloje ir tenka atsidurti kebliose situacijose bendraujant su žmonėmis, kurie nėra sutikę nematančio žmogaus. 

„Mangirdas – atviras ir pilnas meilės gyvenimui“, – taip pagrindinį šios istorijos herojų apibūdina pasakojimo bendraautorė Danielė. „Man ši pažintis patvirtino, kad galima kurti pilnavertį gyvenimą, nepaisant vizualinių kontaktų trūkumo. Pasakodamos jo istoriją norėjome parodyti sąsajas tarp kultūrinio, socialinio ir švietimo lauko ir priminti bendražmogiškąsias vertybes.“

Garso dokumentika „Mikrofonas, lazdelė ir aš. Mangirdo garsų pasaulyje“

Danielė Buterlevičienė, Rugilė Navickaitė, Rita Stankevičiūtė
 
Prie mikrofono Mangirdas jaučiasi saugiai  – savo internetinėje radijo stotyje jis pats veda laidas, kur kalbina įvairius įdomius žmones. Bet šįkart pasakojimo centre atsidurs jis pats. 

Baigiantis mokslo metams, Mangirdas ruošiasi egzaminų sesijai, planuoja keliones į vasaros stovyklas, domisi kultūros renginiais ir mąsto apie žurnalistikos studijas. Bet tai reiškia, kad gali tekti palikti gerai pažįstamą namų aplinką Marijampolėje. 

Kas jo laukia? Ar jam pavyks? Kaip užmegzti ryšį su nepažįstamu žmogumi, kuris nedrįsta užkalbinti neregio?

Esė „Draugystė, išmokiusi matyti kitaip“

Mangirdas yra mano draugas. Jis mane daug ko moko ir dažnai stebina, aš mudviejų draugyste labai didžiuojuosi. Norėjau, kad jo istorija pasiektų ir kitus. Meno prieinamumas ir komunikacija, žmogaus teisės – tai temos, kurios man rūpi kaip meno edukatorei ir vis dar kelia klausimų visuomenėje. Mangirdo patirtis tai puikiai iliustruoja. 
Šioje esė pasakoju apie savo pažintį su Mangirdu ir jos reikšmę mano kūrybos kelyje.


 

Mangirdas spielt Rugilės Navickaitės nuotr. Rugilės Navickaitės nuotr.

Fotoistorija „Diena su Mangirdu“

Pirma mūsų draugystės diena su Mangirdu buvo labai šviesi ir vasariška. Nuvažiavau pas jį į namus ir pakviečiau praleisti dieną mieste.

Jauki, spalvota nuotrauka. Saulėtą dieną joje užfiksuoti Rugilė Ir Mangirdas. Vaikinas sėdi Kačių kiemelyje ant betoninio suolelio, o mergina tupi priešais jį, ant betoninių plytelių grindinio. Jie vėsioje medžio paunksmėje, ant draugų krinta šakų šešėliai. Bičiuliai, ko gero, kalbasi, nes abiejų burnos praviros, lyg tartų žodžius. Mangirdas apsirengęs tamsiai: rašalo mėlynumo švarkas ir tamsiai pilki džinsai, tik marškinėliai balti, su juodomis skruzdėlėmis. Vaikinas avi juodus kedus baltais padais, kairėje rankoje laiko baltąją lazdelę. Dešinė ranka ant kelių. Jis pakėlęs akis ir nukreipęs į tolį. Rugilė, tupėdama nuotraukos kairėje, iš apačios žvelgia į dešiniau sėdintį draugą. Jos rankos sukryžiuotos ir atremtos į sulenktus kelius. Mergina ilgais, palaidais, rudais plaukais, su juoda palaidine ir ilgu, baltu, juodai raštuotu sijonu, kuris kažkiek primena ištįsusį juodmargės karvės arba netvarkingą zebro raštą. Rugilė avi masyvius, juodus batus. Už jaunuolių – gatvė, mūrinė tvora ir šviesūs pastatai. Ritos Stankevičiūtės nuotr. Ritos Stankevičiūtės nuotr.

Kūrybinė komanda iš Marijampolės: Rita Stankevičiūtė, Rugilė Navickaitė, Danielė Buterlevičienė, Mentorė ir redaktorė Vaida Pilibaitytė. Ritos Stankevičiūtės nuotr. Kūrybinę komandą iš Marijampolės sudarė:
fotografė ir medijų meno kūrėja Rita Stankevičiūtė, meno vadybininkė ir keramikė Rugilė Navickaitė ir kūrybinių bei socialinių projektų kuratorė Danielė Buterlevičienė. 
Mentorė ir redaktorė – LRT radijo žurnalistė Vaida Pilibaitytė. 
 

Būkite su mumis