Draugystė, išmokiusi matyti kitaip
Marijampolė
Rugilė Navickaitė, meno vadybininkė, edukatorė, keramikė
Pamenu, buvo 2021-ųjų ruduo. Už mano keramikos studijos langų Marijampolėje akį džiugino medis, jau nusidažęs ryškiai oranžine spalva su rudos bei raudonos potėpiais. Lauke temo, studijoje su manimi buvo ir Mangirdas.
Aš pirmą kartą mokiau lipdyti kiek kitaip, nei esu įpratusi: mokiau glostyti molį laisvais judesiais, pajusti kiekvieną paspaudimą pirštais. Užsimerkiau ir liesdama molio gabalą bandžiau paaiškinti, ką reikia daryti: „Mangirdai, paimk molį, pajusk, koks jis šaltas, gali juo paliesti veidą, tai natūrali medžiaga. Delnais suk molio gabalėlį, turi pajausti, kaip patogiai jis guli rankose, jo forma apvali ir lygi. Gali padrėkinti vandeniu, jis padėtas priešais tave.“ Mangirdas vis juokėsi. Molis jam buvo maloni minkšta medžiaga, nors ir šalta.
„Noriu sesėms nulipdyti dvi pandas“, – užtikrintai atsakė Mangirdas, kai paklausiau, ką norėtų sukurti. Netrukus jau formavome didelį rutulį – pandos pilvą, po to du mažesnius – būsimas ausis, ir klijavome. Man keramika yra nuostabi materija kūrybai. Gali rasti įdomių meninių jungčių, žaisti paviršiais, įspausti kūno dalis. Molis toks įvairus: jis gali būti skystas, minkštas ar visiškai kieto pavidalo, kai yra išdegtas. Koks džiaugsmas ir netikėtumas kiekvieną kartą atsidarius krosnį iš jos išimti savo rankomis sukurtą kūrinį! Bet pirmą kartą į rankas paėmus molį daugeliui būna sudėtinga jį suvaldyti, nes jis pasiduoda palengva. Mangirdui molį prisijaukinti užtruko. Lipdydamas jis galėjo jausti tik pirštais.
Mangirdui septyniolika. Jis yra neregys. Susipažinome, kai ieškojau žmogaus, kuris galėtų išbandyti, ar mano paroda tinkamai pritaikyta žmonėms su negalia. Po parodos atidarymo mudu ir tapome draugais.
„Čia labiau pelės, o ne pandos“, – tą kartą studijoje juokėmės iš jo kūrinių. Aš pasakojau, kaip jie atrodo, ir kad primena jį patį – tokio pat mielo apvalaus veido. Kai diskutavome, kokių spalvų tos pandos-pelės turėtų būti, išsiaškinome, kad spalvų Mangirdas nesuvokia, todėl leido nuspręsti man. Lipdydami kaip visada daug kalbėjomės – apie svajones, renginius, idėjas, kurių Mangirdo galvoje visada knibžda. Tada jis pasakojo, kad nori surengti savo mėgėjiškos internetinės radijo stoties atidarymą su gyvos muzikos atlikėjais. Po gerų trijų valandų, baigę darbus, keramikos studijoje užgesinome šviesas ir atsargiai, laikydamiesi vienas kito, nusileidome žemyn ir aš parvežiau jį namo.
Kai buvau paauglė, skaitovų konkursui pasirinkau amerikiečių rašytojo Rogerio D. Kiserio apysaką „Skrydis. Apie draugystę“. Apysakos veikėjas – berniukas, kuris norėjo išmokti skraidyti. Kelias eilutes pamenu iki šiol: „Tu esi mano vienintelis draugas… Žinai, aš norėčiau turėti tokią galią, kad galėčiau padėti tau pakilti ir eiti, kaip eina kiti maži berniukai ir mergaitės. Bet aš negaliu. Tačiau yra šis tas, ką aš galiu padaryti dėl tavęs.“ Tada stovėjau visa išraudusi ir susijaudinusi prieš auditoriją ir nė neįtariau, kad vieną dieną mano darbų ir pasirinkimų kontekste šios eilutės įgis naują prasmę.
Kai Vilniaus universitete studijavau kūrybos komunikaciją, rašydama baigiamąjį darbą susidūriau su meno prieinamumo žmonėms su negalia problema. Lietuvos nacionalinėje dailės galerijoje savo tyrimui rengiau interviu su edukatore Egle Nedzinskaite. Ji aprodė man galerijos ekspozicijas ir papasakojo apie edukacijas bei kūrinius, tarp jų ir apie skirtus neregiams. Jau tada mano galvoje ėmė suktis mintis: kaip nematantys žmonės gali pažinti meną?
Vėliau lankydamasi vienoje Berlyno galerijų pirmą kartą pamačiau reljefinius, taktilinius kūrinius žmonėms, turintiems regos negalią. Tai buvo balti stalai su iškiliomis ir įdubusiomis gipso formomis. Jų tekstūra buvo lygi, švelni, o kai kurių detalių paviršius – nelygus. Šie sprendimai mane labai suintrigavo: tai buvo man dar nepažinta, bet labai įdomi meno pateikimo forma.
Po kelerių metų savo ieškojimus tęsiau Vilniaus universitete, kur studijavau meno vadybą. Nuo pat pradžių žinojau, kad noriu tyrinėti meno prieinamumą. Galiausiai, padedama tos pačios edukatorės E. Nedzinskaitės, ėmiausi rašyti darbą apie kultūros prieinamumą žmonėms su negalia Marijampolės regione.
Ketinau surengti parodą. Rinkau medžiagą, dalyvavau seminaruose ir konferencijose, bendravau su ekspertais. Kartą paskambinau Linai Puodžiūnienei, tuometei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos kultūros ir meno projektų vadovei. Papasakojau, kad kuriu keramikos skulptūras, kuriose įspaustos judėjimo negalią turinčios moters pėdos, ir noriu, kad jas suprastų neregiai. Tada ji paklausė, ar esu kada nors bendravusi su žmogumi, kuris nemato. Išgirdusi neigiamą atsakymą, pasiūlė nuo to ir pradėti.
Taip sužinojau apie Marijampolėje ir visoje Lietuvoje veikiančias nevyriausybines organizacijas ir ėmiau vesti edukacijas, per kurias geriau pažinau bendruomenes. Su aklaisiais ir silpnaregiais mokėmės poezijos ir kūrybinio rašymo, su kurčiaisiais grojome būgnais stengdamiesi pajausti jų vibracijas, taip pat vedžiau keramikos dirbtuves.
Per tą laiką įsitikinau, kad žmonės su negalia labai domisi kultūros renginiais, bet ne visada išdrįsta į juos eiti, nes aplinka dažnai tam nepritaikyta. Kultūros įstaigos Marijampolėje pritaikytos tik iš dalies: kai kurios turi į gestų kalbą išverstus gidus, kitose sutvarkyta fizinė aplinka – įrengti pandusai, liftai. Tačiau keletas įstaigų apie tokius dalykus išgirdo pirmą kartą.
Mano tyrimas parodė, kad žmonės, turintys regos negalią, kartais jaučiasi kitiems našta. Reikėtų, kad kultūros įstaigose juos pasitiktų ir palydėtų atsakingi darbuotojai, tačiau tokios pagalbos neregiai pasigenda. Saugesni jaučiasi į renginius vykdami grupėmis. Jiems svarbu, kad informacijoje būtų paminėta, kur renginys vyks, kokioje aplinkoje, kaip tą vietą pasiekti. Marijampolės neregių bendruomenėje yra tik keli visiškai nematantys žmonės, juos įtraukti į veiklas sunkiau, nes reikia ieškoti būdų motyvuoti, perduoti informaciją.
Savo magistro darbe kūriau modelį, kaip mano mieste kultūrą padaryti labiau prieinamą žmonėms su negalia. Svajojau, kaip jie galėtų patirti, pažinti meną, o mes geriau pažintume įvairių poreikių turinčius savo bendruomenės narius. Sukau galvą, kaip parodą pateikti įdomiai, moderniai ir suprantamai; kaip pritaikyti aplinką, kad neregiai ir žmonės su fizine negalia galėtų orientuotis, o erdvė būtų įrengta pagal universalius principus. Įsivaizdavau, kad parodoje galėtų būti taktilinių kūrinių, kuriuos lankytojai galėtų apžiūrėti liesdami. Galiausiai – kaip pasiekti, kad žmonės, ypač jaunimas, susidomėtų ir čia apsilankytų?
Parodą pavadinau „Tarp“. Negirdintiesiems informacija buvo pateikta gestų kalba, neregiams buvo pritaikytas garsinis vaizdavimas ir suteikta galimybė paliesti keramikos darbų paviršius, be to, eksponatai buvo aprašyti Brailio raštu.
Apie garsinį vaizdavimą sužinojau iš Vilniaus universiteto audiovizualinio vertimo dėstytojos Lauros Niedzviegienės. Kartu kūrėme tekstus apie parodos aplinką, ekspoziciją, tekstūras, formas, dydžius. Pagrindinė parodos dalis buvo metalinis kubas, kurio viduje buvo juodo molio skulptūros su moters pėdų įspaudais, o garso takelyje pasakojama jos gyvenimo istorija. Eksponatą aprašėme taip:
„Kubas – tai metalinė konstrukcija, kurios matmenys 2,5 ir 2,5 metro. Konstrukcija uždengta pilkos spalvos audiniu, o kubo viduje yra ekranas, kuriame rodomas vaizdo klipas apie keramikos dirbinius, jų gaminimo procesą. Taip pat viduje ant metalinių vielų sukabintos juodos keramikos figūros su Rūtos Kupčinskaitės pėdų įspaudais. Garso takelis, kuris girdisi patekus į kubą, sukurtas naudojant įvairią negalią turinčiųjų muzikos terapijos metu įrašytus garsus. Vidinės kubo sienos primena suglamžytą popierių.“
Ramentai, senovinis neįgaliojo vežimėlis taip pat buvo naudojami kaip ekspozicijos dalis. Jie kvietė žiūrovą pažvelgti į juos kitu kampu, apmąstyti grožį, neįprastą dizainą bei funkcionalumą. Parodos erdvėje įrengėme ekraną, jame rodėme vaizdo įrašą, kuriame buvo mokoma groti būgnais. Būgnus čia pat buvo galima išbandyti ir taip prisidėti prie parodos garso kūrimo. Dar eksponavome žmonių, susiduriančių su įvairiais sunkumais, fotografijas, kuriose atsiskleidė jų unikalumas ir išskirtinumas.
Artėjant parodos atidarymui jaudinausi, kaip ją priims žmonės su negalia, ar paroda bus tinkamai pritaikyta ir suprantama. Tuo metu pažįstama fotografė ir papasakojo apie eufonija grojantį neregį ir pasiūlė jį pakviesti groti atidaryme. Taip susipažinau su Mangirdu, kuris atidarymo išvakarėse tapo pirmuoju parodos lankytoju. Jis atvažiavo su mama. Aš prisistačiau, papasakojau, ką kuriu, ir paprašiau pagalbos: pasakiau, kad nesuprantu Brailio rašto, kuriuo pateikti eksponatų aprašymai.
Pamenu, kaip jaudinausi, kai Mangirdas skaitė tuos aprašymus – jis padėjo man atrinkti ir sudėti puslapius iš eilės. Kaip atidžiai jis lietė darbus su pėdų įspaudais ir klausėsi mano pasakojimų apie parodos erdvę. Galiausiai išgirdau: „Paroda labai graži.“ Mano kūnu perbėgo šiurpai ir pajutau, kaip kaupiasi ašaros: dveji metai darbo buvo verti to vieno trumpo Mangirdo sakinio.
Į atidarymą susirinko apie 300 žmonių. Nors buvau palikusi daug vietos praeiti ir pravažiuoti, žmonių buvo tiek daug, kad srautą suvaldyti buvo sunku: trūko kėdžių, vieni stovėjo viršuje, balkone, kiti sėdėjo apačioje.
Parodos atidarymas prasidėjo sodriais Mangirdo eufonijos garsais. Sunku nupasakoti tą akimirką – vyko kažkas magiško, visi nurimo, paroda paniro prieblandoje ir dūmuose, pro kuriuos skverbėsi šviesos, o sodrus eufonijos garsas, regis, tik sustiprino mūsų visų bendrystę. Mangirdas atliko tris kūrinius. Šalia jo buvusi mergina palydėjo jį į sceną, o atidaryme dalyvavo ir jo mokytojas Audrius Pučinskas.
Kai į parodą atėjo kiti neregiai, jau žinojau, kaip elgtis: pati juos lydėjau ir rodžiau, kur galima atsisėsti, ko pasiklausyti, o ką perskaityti Brailio raštu. Su kai kuriais išbandėme ir būgnus. Įdomu buvo tai, kad kai kurie žmonės nežinojo, kokios formos yra žmonėms su fizine negalia skirtas vežimėlis. Čia jie galėjo jį ne tik paliesti, bet ir pasivažinėti.
Po kelių mėnesių Marijampolėje suorganizavome muzikos vakarą „Blind Disco“ su neregiais didžėjais. Vakaro dalyviai šoko užrištomis akimis ir buvo akivaizdu, kokį bendrumo jausmą galima patirti vien širdimi. Mangirdui „Blind Disco“ taip patiko, kad dabar vis klausia, kada kartosime. Jis sako, kad labiausiai įsiminė tas „nerealus jausmas“, kad visi vakarėlio dalyviai buvo lygūs.
Tokia buvo mūsų su Mangirdu draugystės pradžia. Dabar susitinkame išgerti pieno kokteilių ir pasikalbėti, pasvajoti. Toliau mokau jį lipdyti iš molio ir lydžiu į renginius. Taip norisi pažinti jo pasaulį. Mokausi įgarsinti kiekvieną gatvės nelygumą ar laiptelį, papasakoti, kaip išdėliotas maistas lėkštėje kavinėje. Man patinka stebėti, kaip Mangirdas man daro kavą. Kai esi atviras, atsiveria ir kitų žmonių durys.
Ši draugystė išmokė pažvelgti į savo kūrybą kitaip. Išmokau mene pamatyti naujas detales, perteikti kūrinį garsu ir iškiliais paviršiais. Pradėjau ieškoti įvairių būdų, kaip įtraukti žmones į meną, kaip padėti jiems jį suprasti. Mangirdas taip pat pradėjo savo edukacinę veiklą – jis pasakoja žmonėms apie neregystę, apie jam padedančias technologijas, apie Brailio rašto spausdinimo mašinėlę, knygų pritaikymą ir apie tai, kaip jis orientuojasi aplinkoje bei kokios pagalbos jam reikia.
Jaučiu, kad įkvepiame vienas kitą. Nors amžiaus skirtumas nesvarbus šokant užrištomis akimis vakarėlyje ar dalyvaujant festivalyje, aš visada jaučiu atsakomybę. Tikiu, kad ateityje Mangirdas dirbs žurnalistu, įgyvendins savo svajones, jį pažins dar daugiau žmonių, o aš bent maža dalimi būsiu prie to prisidėjusi.
Mangirdo istorija mane įkvėpė pažinti, bendrauti ir kurti.
Toks buvo mūsų, dviejų jaunuolių iš Marijampolės – Rugilės ir Mangirdo – draugystės skrydis, kuris tęsiasi ir šiandien.
© Goethe-Institut Litauen, 2023 m. lapkritis
Pamenu, buvo 2021-ųjų ruduo. Už mano keramikos studijos langų Marijampolėje akį džiugino medis, jau nusidažęs ryškiai oranžine spalva su rudos bei raudonos potėpiais. Lauke temo, studijoje su manimi buvo ir Mangirdas.
Aš pirmą kartą mokiau lipdyti kiek kitaip, nei esu įpratusi: mokiau glostyti molį laisvais judesiais, pajusti kiekvieną paspaudimą pirštais. Užsimerkiau ir liesdama molio gabalą bandžiau paaiškinti, ką reikia daryti: „Mangirdai, paimk molį, pajusk, koks jis šaltas, gali juo paliesti veidą, tai natūrali medžiaga. Delnais suk molio gabalėlį, turi pajausti, kaip patogiai jis guli rankose, jo forma apvali ir lygi. Gali padrėkinti vandeniu, jis padėtas priešais tave.“ Mangirdas vis juokėsi. Molis jam buvo maloni minkšta medžiaga, nors ir šalta.
„Noriu sesėms nulipdyti dvi pandas“, – užtikrintai atsakė Mangirdas, kai paklausiau, ką norėtų sukurti. Netrukus jau formavome didelį rutulį – pandos pilvą, po to du mažesnius – būsimas ausis, ir klijavome. Man keramika yra nuostabi materija kūrybai. Gali rasti įdomių meninių jungčių, žaisti paviršiais, įspausti kūno dalis. Molis toks įvairus: jis gali būti skystas, minkštas ar visiškai kieto pavidalo, kai yra išdegtas. Koks džiaugsmas ir netikėtumas kiekvieną kartą atsidarius krosnį iš jos išimti savo rankomis sukurtą kūrinį! Bet pirmą kartą į rankas paėmus molį daugeliui būna sudėtinga jį suvaldyti, nes jis pasiduoda palengva. Mangirdui molį prisijaukinti užtruko. Lipdydamas jis galėjo jausti tik pirštais.
„Čia labiau pelės, o ne pandos“, – tą kartą studijoje juokėmės iš jo kūrinių. Aš pasakojau, kaip jie atrodo, ir kad primena jį patį – tokio pat mielo apvalaus veido. Kai diskutavome, kokių spalvų tos pandos-pelės turėtų būti, išsiaškinome, kad spalvų Mangirdas nesuvokia, todėl leido nuspręsti man. Lipdydami kaip visada daug kalbėjomės – apie svajones, renginius, idėjas, kurių Mangirdo galvoje visada knibžda. Tada jis pasakojo, kad nori surengti savo mėgėjiškos internetinės radijo stoties atidarymą su gyvos muzikos atlikėjais. Po gerų trijų valandų, baigę darbus, keramikos studijoje užgesinome šviesas ir atsargiai, laikydamiesi vienas kito, nusileidome žemyn ir aš parvežiau jį namo.
Kai buvau paauglė, skaitovų konkursui pasirinkau amerikiečių rašytojo Rogerio D. Kiserio apysaką „Skrydis. Apie draugystę“. Apysakos veikėjas – berniukas, kuris norėjo išmokti skraidyti. Kelias eilutes pamenu iki šiol: „Tu esi mano vienintelis draugas… Žinai, aš norėčiau turėti tokią galią, kad galėčiau padėti tau pakilti ir eiti, kaip eina kiti maži berniukai ir mergaitės. Bet aš negaliu. Tačiau yra šis tas, ką aš galiu padaryti dėl tavęs.“ Tada stovėjau visa išraudusi ir susijaudinusi prieš auditoriją ir nė neįtariau, kad vieną dieną mano darbų ir pasirinkimų kontekste šios eilutės įgis naują prasmę.
Kai Vilniaus universitete studijavau kūrybos komunikaciją, rašydama baigiamąjį darbą susidūriau su meno prieinamumo žmonėms su negalia problema. Lietuvos nacionalinėje dailės galerijoje savo tyrimui rengiau interviu su edukatore Egle Nedzinskaite. Ji aprodė man galerijos ekspozicijas ir papasakojo apie edukacijas bei kūrinius, tarp jų ir apie skirtus neregiams. Jau tada mano galvoje ėmė suktis mintis: kaip nematantys žmonės gali pažinti meną?
Vėliau lankydamasi vienoje Berlyno galerijų pirmą kartą pamačiau reljefinius, taktilinius kūrinius žmonėms, turintiems regos negalią. Tai buvo balti stalai su iškiliomis ir įdubusiomis gipso formomis. Jų tekstūra buvo lygi, švelni, o kai kurių detalių paviršius – nelygus. Šie sprendimai mane labai suintrigavo: tai buvo man dar nepažinta, bet labai įdomi meno pateikimo forma.
Po kelerių metų savo ieškojimus tęsiau Vilniaus universitete, kur studijavau meno vadybą. Nuo pat pradžių žinojau, kad noriu tyrinėti meno prieinamumą. Galiausiai, padedama tos pačios edukatorės E. Nedzinskaitės, ėmiausi rašyti darbą apie kultūros prieinamumą žmonėms su negalia Marijampolės regione.
Ketinau surengti parodą. Rinkau medžiagą, dalyvavau seminaruose ir konferencijose, bendravau su ekspertais. Kartą paskambinau Linai Puodžiūnienei, tuometei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos kultūros ir meno projektų vadovei. Papasakojau, kad kuriu keramikos skulptūras, kuriose įspaustos judėjimo negalią turinčios moters pėdos, ir noriu, kad jas suprastų neregiai. Tada ji paklausė, ar esu kada nors bendravusi su žmogumi, kuris nemato. Išgirdusi neigiamą atsakymą, pasiūlė nuo to ir pradėti.
Taip sužinojau apie Marijampolėje ir visoje Lietuvoje veikiančias nevyriausybines organizacijas ir ėmiau vesti edukacijas, per kurias geriau pažinau bendruomenes. Su aklaisiais ir silpnaregiais mokėmės poezijos ir kūrybinio rašymo, su kurčiaisiais grojome būgnais stengdamiesi pajausti jų vibracijas, taip pat vedžiau keramikos dirbtuves.
Per tą laiką įsitikinau, kad žmonės su negalia labai domisi kultūros renginiais, bet ne visada išdrįsta į juos eiti, nes aplinka dažnai tam nepritaikyta. Kultūros įstaigos Marijampolėje pritaikytos tik iš dalies: kai kurios turi į gestų kalbą išverstus gidus, kitose sutvarkyta fizinė aplinka – įrengti pandusai, liftai. Tačiau keletas įstaigų apie tokius dalykus išgirdo pirmą kartą.
Mano tyrimas parodė, kad žmonės, turintys regos negalią, kartais jaučiasi kitiems našta. Reikėtų, kad kultūros įstaigose juos pasitiktų ir palydėtų atsakingi darbuotojai, tačiau tokios pagalbos neregiai pasigenda. Saugesni jaučiasi į renginius vykdami grupėmis. Jiems svarbu, kad informacijoje būtų paminėta, kur renginys vyks, kokioje aplinkoje, kaip tą vietą pasiekti. Marijampolės neregių bendruomenėje yra tik keli visiškai nematantys žmonės, juos įtraukti į veiklas sunkiau, nes reikia ieškoti būdų motyvuoti, perduoti informaciją.
Savo magistro darbe kūriau modelį, kaip mano mieste kultūrą padaryti labiau prieinamą žmonėms su negalia. Svajojau, kaip jie galėtų patirti, pažinti meną, o mes geriau pažintume įvairių poreikių turinčius savo bendruomenės narius. Sukau galvą, kaip parodą pateikti įdomiai, moderniai ir suprantamai; kaip pritaikyti aplinką, kad neregiai ir žmonės su fizine negalia galėtų orientuotis, o erdvė būtų įrengta pagal universalius principus. Įsivaizdavau, kad parodoje galėtų būti taktilinių kūrinių, kuriuos lankytojai galėtų apžiūrėti liesdami. Galiausiai – kaip pasiekti, kad žmonės, ypač jaunimas, susidomėtų ir čia apsilankytų?
Parodą pavadinau „Tarp“. Negirdintiesiems informacija buvo pateikta gestų kalba, neregiams buvo pritaikytas garsinis vaizdavimas ir suteikta galimybė paliesti keramikos darbų paviršius, be to, eksponatai buvo aprašyti Brailio raštu.
Apie garsinį vaizdavimą sužinojau iš Vilniaus universiteto audiovizualinio vertimo dėstytojos Lauros Niedzviegienės. Kartu kūrėme tekstus apie parodos aplinką, ekspoziciją, tekstūras, formas, dydžius. Pagrindinė parodos dalis buvo metalinis kubas, kurio viduje buvo juodo molio skulptūros su moters pėdų įspaudais, o garso takelyje pasakojama jos gyvenimo istorija. Eksponatą aprašėme taip:
„Kubas – tai metalinė konstrukcija, kurios matmenys 2,5 ir 2,5 metro. Konstrukcija uždengta pilkos spalvos audiniu, o kubo viduje yra ekranas, kuriame rodomas vaizdo klipas apie keramikos dirbinius, jų gaminimo procesą. Taip pat viduje ant metalinių vielų sukabintos juodos keramikos figūros su Rūtos Kupčinskaitės pėdų įspaudais. Garso takelis, kuris girdisi patekus į kubą, sukurtas naudojant įvairią negalią turinčiųjų muzikos terapijos metu įrašytus garsus. Vidinės kubo sienos primena suglamžytą popierių.“
Ramentai, senovinis neįgaliojo vežimėlis taip pat buvo naudojami kaip ekspozicijos dalis. Jie kvietė žiūrovą pažvelgti į juos kitu kampu, apmąstyti grožį, neįprastą dizainą bei funkcionalumą. Parodos erdvėje įrengėme ekraną, jame rodėme vaizdo įrašą, kuriame buvo mokoma groti būgnais. Būgnus čia pat buvo galima išbandyti ir taip prisidėti prie parodos garso kūrimo. Dar eksponavome žmonių, susiduriančių su įvairiais sunkumais, fotografijas, kuriose atsiskleidė jų unikalumas ir išskirtinumas.
Artėjant parodos atidarymui jaudinausi, kaip ją priims žmonės su negalia, ar paroda bus tinkamai pritaikyta ir suprantama. Tuo metu pažįstama fotografė ir papasakojo apie eufonija grojantį neregį ir pasiūlė jį pakviesti groti atidaryme. Taip susipažinau su Mangirdu, kuris atidarymo išvakarėse tapo pirmuoju parodos lankytoju. Jis atvažiavo su mama. Aš prisistačiau, papasakojau, ką kuriu, ir paprašiau pagalbos: pasakiau, kad nesuprantu Brailio rašto, kuriuo pateikti eksponatų aprašymai.
Pamenu, kaip jaudinausi, kai Mangirdas skaitė tuos aprašymus – jis padėjo man atrinkti ir sudėti puslapius iš eilės. Kaip atidžiai jis lietė darbus su pėdų įspaudais ir klausėsi mano pasakojimų apie parodos erdvę. Galiausiai išgirdau: „Paroda labai graži.“ Mano kūnu perbėgo šiurpai ir pajutau, kaip kaupiasi ašaros: dveji metai darbo buvo verti to vieno trumpo Mangirdo sakinio.
Į atidarymą susirinko apie 300 žmonių. Nors buvau palikusi daug vietos praeiti ir pravažiuoti, žmonių buvo tiek daug, kad srautą suvaldyti buvo sunku: trūko kėdžių, vieni stovėjo viršuje, balkone, kiti sėdėjo apačioje.
Kai į parodą atėjo kiti neregiai, jau žinojau, kaip elgtis: pati juos lydėjau ir rodžiau, kur galima atsisėsti, ko pasiklausyti, o ką perskaityti Brailio raštu. Su kai kuriais išbandėme ir būgnus. Įdomu buvo tai, kad kai kurie žmonės nežinojo, kokios formos yra žmonėms su fizine negalia skirtas vežimėlis. Čia jie galėjo jį ne tik paliesti, bet ir pasivažinėti.
Tokia buvo mūsų su Mangirdu draugystės pradžia. Dabar susitinkame išgerti pieno kokteilių ir pasikalbėti, pasvajoti. Toliau mokau jį lipdyti iš molio ir lydžiu į renginius. Taip norisi pažinti jo pasaulį. Mokausi įgarsinti kiekvieną gatvės nelygumą ar laiptelį, papasakoti, kaip išdėliotas maistas lėkštėje kavinėje. Man patinka stebėti, kaip Mangirdas man daro kavą. Kai esi atviras, atsiveria ir kitų žmonių durys.
Ši draugystė išmokė pažvelgti į savo kūrybą kitaip. Išmokau mene pamatyti naujas detales, perteikti kūrinį garsu ir iškiliais paviršiais. Pradėjau ieškoti įvairių būdų, kaip įtraukti žmones į meną, kaip padėti jiems jį suprasti. Mangirdas taip pat pradėjo savo edukacinę veiklą – jis pasakoja žmonėms apie neregystę, apie jam padedančias technologijas, apie Brailio rašto spausdinimo mašinėlę, knygų pritaikymą ir apie tai, kaip jis orientuojasi aplinkoje bei kokios pagalbos jam reikia.
Jaučiu, kad įkvepiame vienas kitą. Nors amžiaus skirtumas nesvarbus šokant užrištomis akimis vakarėlyje ar dalyvaujant festivalyje, aš visada jaučiu atsakomybę. Tikiu, kad ateityje Mangirdas dirbs žurnalistu, įgyvendins savo svajones, jį pažins dar daugiau žmonių, o aš bent maža dalimi būsiu prie to prisidėjusi.
Mangirdo istorija mane įkvėpė pažinti, bendrauti ir kurti.
Toks buvo mūsų, dviejų jaunuolių iš Marijampolės – Rugilės ir Mangirdo – draugystės skrydis, kuris tęsiasi ir šiandien.
© Goethe-Institut Litauen, 2023 m. lapkritis
