Abipusės empatijos
Rezidencijų programa

„Abipusių empatijų“ projekto  idėja paremta bendromis trijų organizacijų vertybėmis, kuriomis siekiama megzti ryšius tarp skirtingos kilmės ir skirtingas kūrybines sąlygas bei kontekstų patirtis  turinčių menininkų/ių, o sykiu įgalinti bendradarbiavimą – tikime, kad empatiškumas ypač svarbus kuriant bendrą ateitį. Dalydamiesi visoms trims organizacijoms prieinamais tinklais, ištekliais ir perspektyvomis, siekiame suteikti platformą kūrėjams ir bendruomenėms, kurių keliai kitu atveju nesusikirstų.

Projekto tikslas – prasmingai ir žaismingai nagrinėti kompleksiškus, bendruomenes veikiančius klimato katastrofos padarinius bei atliepti bent dalį neišsemiamų, sudėtingų pasaulio visuomenei kylančių ekologinės politikos klausimų.

Menininkus nominavo komisija iš Europos, Azijos, Pietų Amerikos ir Afrikos. Iš nominantų atrinkti du tarpdisciplininiai menininkai/ės iš Vokietijos ir ne Europoje esančio, šiuo metu nepakankamai Lietuvos bei Vokietijos kultūros laukuose atstovaujamo regiono.

Nepriklausoma Rupert alumnų žiuri, sudaryta iš menininkų Murat Adash ir Yiou Penelope Peng, kuratorės Kotrynos Markevičiūtės bei institucinių partnerių atstovų, 2024–2025 m. programai atrinko Saroot Supasuthivech iš Bankoko (Tailandas) ir Vanja Smiljanić iš Kelno (Vokietija). Abiem bus suteikta finansinė parama (stipendijos, lėšos kelionėms, kūrinių materialiniam įgyvendinimui) ir nuoseklus kuratorinis bei kūrybinis dialogas idėjoms vystyti.

2024 m. lapkritį menininkai/ės pradės mėnesio trukmės tyrimų etapą, po kurio du mėnesius – gruodį ir sausį – dalyvaus rezidencijoje Rupert centre Vilniuje. Vasario mėnesį abu menininkai trims savaitėms iš Vilniaus persikels į Pasaulio menų akademiją Kelne. Projekto „Abipusės empatijos“ viešoji programa iš pradžių vyks Vilniuje, Rupert centre ir vietos partnerių organizacijose, o vėliau Kelne, Pasaulio menų akademijos parodų erdvėje „ADKDW Studio“, menininkų įsteigtoje erdvėje „Gold&Beton“ ir kitose vietos institucijose. Renginių datos ir vietos bus paskelbtos iš anksto.

Saroot Supasuthivech (g. 1991 m. Bankoke) fiksuoja, kaip, neapsiribojant geografija ir politika, atmintyje ir oficialiuose diskursuose lokalizuojamos ir vaizduojamos erdvės. Mesdamas iššūkį populiariems, oficialiems naratyvams, Supasuthivech tiria senųjų tradicijų, istorijos ir tapatybės išsikraipymą bei nyksmą. Pasitelkdamas instaliacijas, vaizdą ir garsą, jis konstruoja intensyvias jutimines hiperrealybes. Supasuthivech, savo kūriniuose nagrinėdamas šventumą bei kurdamas atminties apeigas, siekia atskleisti į paraštes nustumtas žodines istorijas ir užgniaužtus prisiminimus.

Supasuthivech baigė mišrių medijų meno bakalauro studijas Silpakorno universitete Bankoke 2015 m.. Naujausia personalinė paroda „Jei galėtų išsipildyti vienas noras...“ (If I can make one wish) praėjusiais metais surengta Bankoko galerijoje „Nova Contemporary“. 2023 m. Supasuthivech buvo atrinktas į Singapūro Nanjango technologijų universiteto SEA AiR kohortą rezidencijai Berlyno menininkų namuose Künstlerhaus Bethanien. Taip pat dalyvavo parodose NTU šiuolaikinio meno centre Singapūre (2023 m.), Honkongo „Art Basel“ parodoje „Atradimai“ (Discoveries, 2022 m.), peržiūrose Korėjos moderniojo ir šiuolaikinio meno muziejuje, Honkongo „M+“, Filipinų MAIIAM šiuolaikinio meno centre ir Tailando MCAD muziejuje (2021 m.). Gyvena ir dirba Bankoke.

Jo projektas „Abipusėms empatijoms“ paremtas ankstesniais tailandiečių diasporos laidotuvių apeigų tyrimais. Sekdamas jais ir integruodamas šviesas, garsą bei papildytosios realybės technologiją, menininkas ketina studijuoti legendas ir pasakojimus apie Baltijos šalių tikėjimo sistemas, liaudies dievybes bei regioninę religinę architektūrą.

Vanja Smiljanić (g. 1986 m. Belgrade) yra vizualiųjų menų ir performansų kūrėja, gyvenanti Kelne ir Lisabonoje. Smiljanić daugiausia dėmesio skiria tarpdisciplininiams projektams, integruoja vizualiuosius menus, videomeną ir performansą. Dažnai naudoja performatyvios paskaitos modelį, fikciją susiedama su patirtimi, pasitelkdama techninius instrumentus, diagramas ir „sci-fi povera“ skulptūras. Jos kūryba liudija apie ideologijas, kylančias iš susvetimėjimo, o savo kūną menininkė naudoja kaip pasakojimo priemonę, prisiimdama tai orakulės, tai pasakotojos vaidmenį.

Smiljanić baigė podiplomines studijas Briuselio tyrimų centre „A.pass“ (2015 m.), įgijo magistro laipsnį Nyderlandų meno institute Arnheme (2012 m.) ir Kelno aukštojoje medijų menų mokykloje (2019 m.), taip pat baigė dailės studijas Lisabonos dailės fakultete (2009 m.). Jos darbai pristatyti įvairiuose festivaliuose ir institucijose, pvz., „Deichtorhallen“ (Hamburgas), MAXXI (Roma), Kunstahlle Wien (Viena), Kunsthaus NRW (Vokietija), HMKV (Dortmundas), „KAI10 Arthena“ fonde (Diuseldorfas), Schauspiel Köln (Kelnas), Kunsthalle Düsseldorf (Diuseldorfas), Padiglione d’Arte Contemporanea (Milanas) ir kt.

Savo projekte ji susieja septynerius metus (kartu su Lukas Marxt) vykdytus išsamius JAV Amerikos pietvakariuose esančios Saltono jūros tyrimus su vandens telkinių vietovėmis Vilniuje bei Kelne ir pasitelkia lopšines kaip paliatyvų ritualą klimato katastrofų ir ekologinės griūties neišvengiamybės akivaizdoje.