Hamletas mirė. Gravitacijos nėra (Ewald Palmetshofer)

Dani ir Manis grįžta į gimtinę. Senelė švenčia gimtadienį, o be to, ką tik mirė Hanesas, senas šeimos draugas. Atšventę gimtadienį jie eina į laidotuves. Kapinėse Dani ir Manis atsitiktinai sutinka Bynę ir Olį. Jie seniai nesimatė – nuo tada, kai Olis draugavo su Maniu, o Dani – su Byne, ir visi keturi buvo labai geri draugai.

Oliui lyg ir patiko Dani, bet ji buvo Manio sesuo, todėl jis nenorėjo nudegti. Su Byne viskas buvo kur kas paprasčiau. Todėl dabar jie susituokę. Taip atsitiko, kad Dani ir Maniui čia nieko nebeliko. Kaip ir bet kur kitur. Jie taip pat mirę kaip ir Hanesas, nes niekas iš jų nieko nebesitiki. Mama svajoja apie motinžudystę, tėvas – apie visuotinę pradžią. Neišvengiamai turi kažkas įvykti. Pagalbos iš aukščiau tikėtis neverta, nes danguje, deja, tuščia. Gal reikėtų tiesiog timptelėti virvę, kad viskas pradėtų judėti. Juk žmonės nuolat miršta. Tūkstančiais. Pavyzdžiui, Afrikoje.

„Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ – tai pjesė apie žmogiškąsias konvulsijas nepageidaujamose situacijose, apie sąstingį visiškoje aklavietėje. Danguje tuščia. O gamtos dėsniai geriausiu atveju tėra lyriškas pokštas. Ir anapus asmeninės būsenos nėra jokios politikos. Visuotinės ekonomizacijos laikais ašys sukasi greičiau, pasaulis tampa centrifuga, o pasirinkimas „būti“ ar „nebūti“ jau nebeturi prasmės, juolab kad seniai nuspręsta – „nebūti“. Pasitelkęs į pagalbą įtikinamą humorą, Ewaldas Palmetshoferis iš kalbos ir ritmo audžia neaiškią grėsmę, kai lieka neatsakytas tik vienas klausimas: pasiduoti ar veikti?
(Leidykla Fischer, Theater und Medien)

Atgarsiai apie spektaklį Lietuvoje

2012-ųjų gruodį tarptautinių pjesių mainų renginių programoje pristatyta Pauliaus Ignatavičiaus režisuota austrų dramaturgo Ewaldo Palmetshoferio pjesė „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ balandžio pradžioje tapo pilnakrauju LNDT spektakliu. Nors neteko dalyvauti pjesės skaitymuose, panašu, kad spektaklis drastiškai neūgtelėjo: taupi, minimalistinė režisūrinė raiška lemia, kad visas krūvis liktų aktorių rankose. Šių scenoje – šešetas, ir visi jie pasiruošę atviram ir nepertraukiamam pokalbiui su publika, su nedarniu savimi ir nutolusiais artimais.
(Dovilė Statkevičienė, „Kas lieka išdžiūvusiai balai?“, Menų faktūra, 2013.04.15)

Statydamas Palmetshoferio pjesę Ignatavičius susiduria su problema, kylančia iš pačios dramaturgijos – iš jos laužytos ir trikdančios formos bei turinio, gerokai nutolusių nuo klasikinio kanono, iš veikėjų monologų ir dialogų kodavimo bei erdvės ir laiko nestabilumo ir nenuoseklumo. Laužytas, dekonstrukcija ir įprastų kalbos kanonų griovimu besiremiantis tekstas žiūrovą skatina su literatūrinės medžiagos suvokimu dirbti visą spektaklį.
(Austėja Adomavičiūtė „Hamleto mirtis ir Dostojevskio atgimimas“, Menų faktūra, 2013.04.11)

Pastatymas Lietuvoje

Premjera	2013.04.04
Režisierius	Paulius Ignatavičius
Scenografija	Neli Ivančik
Vaidina	Algirdas Dainavičius, Tadas Gryn, Elzė Gudavičiūtė, Virginija Kuklytė, Tomas Stirna, Rimantė Valiukaitė
Vertė	Jūratė Pieslytė