Nekalti (Dea Loher)

Unschuld
© Foto: Dmitrijus Matvejevas

„Veiksmas vyksta viename Europos pajūrio mieste. Elisijus ir Fadulas – du nelegalūs imigrantai – matė, kaip tolyn į jūrą nubrido moteris, ir nepadėjo jai. Dabar vienas nebegali užmigti, o kitas randa krepšį, pilną pinigų. Tobulybė – jauna akla moteris, kuri bare „Žydroji planeta“ nuoga šoka vyrams, galintiems matyti. Ponia Haberzat prašo atleidimo už visa tai, ko ji nepadarė. Francas surado gyvenimo tikslą: jis dirba laidojimo namuose ir rūpinasi mirusiaisiais. Jo žmona Roza nori su juo susilaukti vaiko. Rozos mama, ponia Cucker, serga cukralige ir perduoda visą atsakomybę už save Rozai ir Francui, persikraustydama pas juos gyventi. Ela, senstanti filosofė, sudegino savo knygas ir tiki tik tuo, kad pasauliu neverta pasitikėti. Tokia yra naujoji vienos žymiausių savo kartos dramaturgių Dea Loher pjesė. Joje – istorijos iš visuomenės paribių, devyniolika liūdesio ir beviltiško komizmo kupinų scenų. Iš pirmo žvilgsnio pjesė gali pasirodyti giliai pesimistinė, nors papasakota šviesiai ir aiškiai. Vis dėlto kalbos grožis ir herojų siekis gyventi spinduliuoja santūrų kūrinio optimizmą.“
(Thalia Theater, Hamburgas)

Atgarsiai apie spektaklį Lietuvoje

Didelio užmojo spektakliuose režisieriams sunku pasiekti, kad visi personažai (vaidmenys) būtų visaverčiai, individualizuoti. Paprastai puoselėjami keli pagrindiniai, priešingoms konflikto stovykloms atstovaujantys veikėjai, kitiems skiriant ženklo, fono funkciją. „Nekaltuose“ nėra mažų ar neparengtų vaidmenų. Kiekvienas aktorius spektaklyje turi ką vaidinti (personažo biografijos, charakterio, siekio požiūriu). Pjesės struktūra gana fragmentiška, tad vaidmuo it kine veriamas iš atskirų, laiko požiūriu atsietų (aktorinių) įvykių, vertinimų.
(Ridas Viskauskas „Mintys po nekaltų“, Literatūra ir menas, 2006.06.02)
Tokia dekonstrukcija šiame spektaklyje tampa totaline. Nuo pat pradžios mes stebime ne tiek fabulą, kiek teksto konstravimą. Tam antrina ultramodernus, šaltas scenovaizdis (ventiliacijos vamzdžiai, suskaldytos atviros erdvės, minimalus ir funkcionalus scenos vietų keitimas – puiki Martos Vosyliūtės scenografija) ir kasdieniai kostiumai (Juozas Statkevičius). Trūkinėjanti muzika – tai hiphopo ritmas, tai modernusis Giedriaus Puskunigio barokas, tai tiesiog užtrauktuko brūkštelėjimas, nuaidintis kosmose (panaudotas dar vienas maišas lavonui) . Varnas, regis, pasiryžęs iškonstruoti ir ankstesnius aktorių amplua.
(Vaidas Jauniškis „Nepatikimi tekstai ir aštuntojo dešimtmečio architektūra“, Verslo žinios, 2005.12.23)

Pastatymas Lietuvoje

Premjera 2012.03.16
Režisierius Gintaras Varnas
Scenografija Marta Vosyliūtė
Kompozitorius Giedrius Puskunigis
Vaidina Valentinas Novopolskis, Valentinas Krulikovskis, Giedrė Ramanauskaitė, Jūratė Onaitytė, Sigitas Šidlauskas, Aurelija Tamulytė, Šablauskaitė, Daiva Stubraitė, Robertas Vaidotas, Liucija Rukšnaitytė, Marius Repšys, Vidas Bareikis, Dainius Svobonas, Goda Piktytė
Vertė Jūratė Pieslytė