Ugnies veidas (Marius von Mayenburg)

Kurtas skaito Heraklitą ir savadarbėmis bombomis išsprogdina visą kaimynystę. Jo sesuo Olga siekia išsiveržti iš ankštų jaunystės pančių ir susitinka Paulį. Jis turi motociklą, bet visais kitais atžvilgiais nepateisina lūkesčių. Jis patinka tik tėvui, nes Paulis yra toks, kokiu būtų turėjęs būti Kurtas. Mama mato perspektyvą už motinos vaidmens ribų, tuo tarpu Paulis įtaria, kad autistiškas ir nelygiavertis brolio ir sesers santykis gali baigtis fatališkai. Tai trikdanti ir amorali pjesė apie jaunimą, kuriam tapti suaugusiais reiškia egzistencinį pažeminimą. Tai kūrinys apie du hermetiškame savo pasaulėlyje įstrigusius „ugnies vaikus“, žiauriai keršijančius savo liberaliems ir bejėgiams tėvams. Galiausiai Kurtas apsipila benzinu ir uždega paskutinį degtuką. Bet iki to momento ši nesmagi, karčiai ironiška šeimyninė drama prieš plauką pakedena ne vieną įprastą klišę.

Atgarsiai apie spektaklį Lietuvoje

Olga (fenomenalioji Rasa Samuolytė) – tai vienu metu ir paauglė, ir laisvo elgesio moteris (...) Kartais Kurtas būna patetiškas, kartais juokingas. Kai mums jau ima rodytis, kad tai paprastas, normalus paauglys, aktorius padaro vieną grimasą ir vietoj ankstesnio įsitikinimo mums belieka nerimas. (...). Kurto namuose viskas aukštyn kojom. Tėvai nėra tėvais, vaikai – vaikais (...). Tėvų akimis žiūrint, jų vaikai yra išsigimėliai. Vaikų akimis žiūrint, jų tėvai mirę, tik apsimeta, kad egzistuoja. (...) Šioje šeimoje meilė mirė. Kurtas ir Olga bando ją kažkuo pakeisti. Tai gali būti mirtis, gali būti seksas.
(Lukasz Drewniak „Vaikinas su degtukais“. Teatr Nr. 10, 2000)

Baldai, vonios, unitazai, televizoriai, skalbimo mašinos užima tiek vietos, jog jos nebelieka aktoriams, kurie dėl to priversti lipti ant stalų, spintų bei sofų, o kartais nužengti pas žiūrovus. Tas puikus pastatymas metaforiškai perteikė tai, ką vokiečių teatras pasakytų tiesiai šviesiai, ir darė kur kas didesnį poveikį negu spektaklis, kurį prieš dvejus metus Torunėje buvo parodęs Thomas Ostermeieris. (...) Tokioje valstybėje kaip Lietuva materialinių gėrybių vartojimas pastaruoju metu tapo aukščiausia visuomenės vertybe, o teatras atskleidžia moralinę tuštumą, kuri slypi už prekybiniais sandoriais paremto gyvenimo.
(Roman Pawlowski „Septynios lenkų kritiko kelionės ieškant Lietuvos teatro“. Kultūros barai, 2001 m. Nr. 4)

Pastatymas Lietuvoje

Premjera	2010.05.30
Režisierius	Oskaras Koršunovas
Scenografija	Jūratė Paulėkaitė
Kompozitorius	Gintaras Sodeika
Vaidina	Gytis Ivanauskas, Dalia Brenciūtė, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Arvydas Dapšys
Vertė	Jurgis Kunčinas