Parazitai (Marius von Mayenburg)

Senasis Mulčeris užmigo prie vairo ir suvažinėjo Ringo. Šis tapo invalidu, nebeišeina iš buto ir yra priklausomas nuo juo besirūpinančios draugės, vardu Betsi. Ringo nepatenkintas, kad Betsi priima pagyventi savo seserį Friderikę, kuri be sąmonės buvo rasta prie greitkelio. Friderkė laukiasi ir grasina nusižudyti. Jos vyras Petrikas, anksčiau menkai tesirūpinęs savo žmona, dabar atvyksta į Betsi butą daugiaaukšyje, turėdamas abejotinos vertės susitaikymo planų. Šiame bute įsitaiso ir Mulčeris, persekiojamas nepakeliamo savo kaltės jausmo. Vieną karštą vasaros dieną penketas įsivelia į aršią kovą, kurioje kiekvienas kovoja ir už, ir prieš visus. Kažkas pretenduoja būti gelbėtoju, kažkieno rūpestingumas virsta beviltišku kabinimusi. Friderikė prisiryja tablečių, bet lieka gyva. Suluošintas Ringo mėgina pabėgti. Visi naikina vieni kitus, bet kiekvienam kitų reikia, kad galėtų gyventi toliau.

Atgarsiai apie spektaklį Lietuvoje

Ir iš tikro, „Parazituose“ skalpeliu mojuojama minimaliai. Jau pakankamai būta kraujo. Atėjo laikas paciento akistatai su skausmu. Tie, kurie maniakiškai sinchronizavosi su tobula chirurgiška Koršunovo technika, veikiausiai nusivils. Nebėra efekto ir formos aštrumo. „Kaifo“ nebepajusi. Pajusi tai, kas visą laiką mirgėjo tolumoje kaip nujaučiamas, bet realiai nedisponuojamas, neužvaldytas, neturimas ir neįgyjamas tikslas. Pajusi atrofuotą, rūgštoką, nostalgišką, skausmo smaugiamą vežimėlyje pasodinto invalido alsavimą, pro kurį bando prasimušti tikrovės virpesiai. Kūniška deformacija čia vienintelis specialusis efektas. Invalidas ir nėščia moteris puikia papildo šių kūniškų deformacijų įvairovę. Tiesa, yra dar gyva gyvatė, kurios buvimas laiko žiūrovus nemalonioje įtampoje. Truputis tikros, ne teatrinės baimės (kas bus, jei pabėgs ir įkąs?). Čia visi išpreparuoti ir neįgalūs.
(Kristupas Sabolius „Chirurgija ir gėlas“, Šiaurės Atėnai, 2001.10.27)

Marius’o von Mayenburgo „Parazitai“ (režisierius Oskaras Koršunovas) lyg ir per daug nenutolo nuo ankstesnių spektaklių jau suformuotos estetikos (bent jau vizualiai ir erdviškai), tačiau šio spektaklio eskize ryškėjo kiek kitokia tendencija: kiek Marko Ravenhillo „Shopping and Fucking“, tiek to paties von Mayenburgo „Ugnies veido“ režisūroje buvo siekiama išvengti bet kokio vertinimo, su žiniasklaidos beaistryste pateikti faktą ir tuo faktu paneigti estetizuoto teatro atsiribojimą nuo realybės. Parazituose, man atrodo, atsirado kur kas daugiau subjektyvumo, tam tikros šilumos, vidiniai ir išoriniai pragarai kuriami taip, kad sociologinės studijos apie visuotinio parazitavimo fenomeną lyg ir neišėjo, tačiau spektaklis prisipildė tikrai egzistencinio tragizmo (nors pastarasis junginys skamba kaip banalybė, o pirmasis vis dar yra madingas šiame sezone). Nežinia, kas vertingiau, ir kas išliks išbaigtoje versijoje.
(Vlada Kalpokaitė „Naujosios dramos užkalbėjimai“, Kultūros barai, 2001 m. liepa)

Pastatymas Lietuvoje

Premjera	2001.09.21
Režisierius	Oskaras Koršunovas
Scenografija	Jūratė Paulėkaitė
Kompozitorius	Gintaras Sodeika
Vaidina	Rasa Samuolytė, Airida Gintautaitė, Laimonas Noreika, Rytis Saladžius, Darius Gumauskas, Dainius Gavenonis
Vertė	Ervinas Koršunovas