Tankredo Dorsto 90-mečiui
Nuolatinis smalsumas

2015 m. gruodžio 19 d. Tankredui Dorstui sukanka 90. Šia proga norėčiau parašyti kelias eilutes apie šį nepaprastą žmogų. Bandymas apibendrinti gyvenimą, kupiną kūrybinių galių, smalsumo ir žaismingos energijos, primena neįmanomą misiją, nes šio žmogaus kūrybiškumas susijęs ne su viena meno rūšimi.

Būdamas dvylikos metų jis sukūrė savo pirmąją pjesę. Sulaukęs 14 jis stovėjo priešais Koburgo teatrą, žvelgė aukštyn į vienintelį apšviestą langą ir įsivaizdavo, kad už jo sėdi dramaturgas, bandantis užbaigti didžiuosius pasaulio literatūros kūrinius. Galbūt dar tada jis nusprendė ieškoti naujos svarbiausių istorijos ir literatūros veikėjų interpretacijos. Įkvėpimo jam teikė ne tik Ernstas Tolleris („Toleris“), Heinrichas Heine („Hario galva“) ar Knutas Hamsunas („Ledynmetis“), bet ir mitiniai pasakų ir sakmių personažai, ypač epai apie karalių Artūrą. Universalia drama iki šiol laikoma jo pjesė „Merlinas, arba Nusiaubta šalis“. Paties autoriaus žodžiais tariant, šis kūrinys primena „akmens skaldyklą, iš kurios režisierius gali parsinešti nuoskalų savo spektakliui.“ Per daugiau kaip 20 metų, skaičiuojant nuo premjeros, kuri įvyko 1981 m. Diuseldorfo teatre Düsseldorfer Schauspielhaus, savitus spektaklius sukūrę režisieriai parodė, kiek įvairovės ir kūrybinės laisvės suteikia ši Tankredo Dorsto pjesė.

T. Dorstas laikomas vienu populiariausių pasaulio dramaturgų, kurio pjesės statomos ne tik Lisabonoje, Edinburge ar Bukarešte, bet ir Vietname. Būtų galima manyti, kad tai ir sudaro jo literatūrinę kūrybą. Tačiau Tankredas Dorstas dar kuria prozą, rašo scenarijus, radijo pjeses, libretus, tai pat pjeses vaikų ir lėlių teatrams. Kaip operos režisierius jis debiutavo Bairoito festivalyje, kur būdamas 80 pristatė visą „Nibelungų žiedą“. Jo filmuose „Klaras Mutter“ („Klaros motina“, 1978), „Mosch“ („Mošas“, 1980) ir „Eisenhans“ („Geležinis Hansas“, 1983) ieškoma utopijų išlikimo motyvų, nuolat keliant klausimą, kas yra savarankiškas gyvenimas, svarstant apie žmogaus kaltumą ir nekaltumą, apie būdus ir galimybes pasipriešinti įsigalėjusiai tvarkai. Tai tikri autorinio kino darbai, kurie glumina, erzina, sukelia nepatogumo jausmą, kadangi nesilaiko įprastinės pasakojimo tradicijos.

Kūrybinis bendradarbiavimas su Ursula Ehler

Besąlygiškas Tankredo Dorsto smalsumas, su kuriuo jis žvelgia į daiktus, žmones, įvairius pasakojimus, byloja apie milžinišką šilumą ir džiaugsmą, kurį jam teikia bendravimas su žmonėmis ir jų istorijos. Nuolatinis dialogas, kurio ieško T. Dorstas, – išties nuostabus dalykas. „Mūsų gyvenimas yra pokalbis“, – taip menininkas apibūdina savo bendradarbiavimą su žmona ir pagrindine pašnekove Ursula Ehler. Šie autoriai kuria personažus drauge – apie juos kalbėdami, juos supriešindami ir su jais gyvendami. Veikėjai atsiranda ir pradeda veikti tuomet, kai supriešintos kūrybinės idėjos ima žaisti dramaturginį stalo tenisą. Kūrybinio proceso metu menininkų požiūriai dažnai sutampa, antra vertus, abu kūrėjai pakankamai skirtingi, kad leistųsi į „rizikingus ginčus“, kaip sako Ursula Ehler. Bendra jų kūryba sudaro net 40 pjesių. Ši unikali menininkų pora susipažino 7-ojo deš. viduryje, kai T. Dorstas statė „Tolerį“. „Jis pasakojo man apie tai (apie „Tolerį“), – prisimena U. Ehler, – o aš negalėjau ir nenorėjau net įsivaizduoti, kad iš šio susitikimo galiausiai išsirutulios didžiulis artumas, atsiras bendra gyvenimo ir darbo erdvė, kurioje mes iki šiol egzistuojame.“ Pirmasis bendras jų darbas buvo pjesė „Ledynmetis“, kurios premjera įvyko 1973 m. Bochume. „Mes perkuriame teatrą!“ – toks buvo premjeros režisieriaus Peterio Zadeko šūkis.

Tai buvo didžiojo lūžio T. Dorsto kūryboje metas, kai teatras tapo „dirbtuvėmis“. „Autorius generuoja idėjas, pateikia dialogus, aplinkybių visumą, sceninius impulsus, neapdorotą medžiagą, – aiškina autorius,  – bet tik scenoje viskas galutinai užfiksuojama, sumontuojama ir paverčiama teatru.“ Tankredas Dorstas ir Ursula Ehler – tai autoriai, kurie siūlo ir siekia perteikti savo mintis apie pasaulį, savo įspūdžius ir patarimus.  1992 m. kartu su Manfredu Beilharzu jie surengė autorinio teatro festivalį „Bonos bienalė“, padėdami pamatus naujajai Europos dramaturgijai.  Jų kaip kuratorių veikla išsiskyrė tolerantišku, gana šiuolaikišku ir visada mąsliu požiūriu į šiuolaikinę dramaturgiją.

Tankredas Dorstas ir Ursula Ehler kaip niekas kitas paveikė vokiečių pokario dramaturgiją ir teatrą. Savo pjesėmis ir kitais kūriniais jie reaguoja į didžiuosius pasaulio įvykius – jų teatras visada palaiko tiesioginį ryšį su dabartimi ir visada atstovauja šiuolaikiniam menui. Pasitelkę į pagalbą kūrybinės medžiagos įvairovę ir skirtingas tonacijas, jie nuolat keldavo teatrui naujas užduotis, jie niekada netarnavo teatrui, bet visada mesdavo jam iššūkį.

Mielas Tankredai, nuoširdžiai dėkoju tau už nuolatinį smalsumą.