Straipsnis
Vasarnamis Kuršių nerijoje

Tomas Venclova

Prie Baltijos jūros, pietryčiuose, yra nedidelis žemės plotas, kurio likimo vienu sakiniu neišdėstysi. XIII amžiuje ten įsikūrė riterių ordinas, atvykęs iš Palestinos. Jo tikslas buvo apkrikštyti „šiaurės saracėnus“ –  vietines pagonių gentis, o drauge įsitvirtinti jų gyvenamose vietose. Viena iš ordino pilių buvo pastatyta prie sąsiaurio, kur jūra susijungia su gėlavandene Kuršių marių lagūna (į tą lagūną įteka Nemuno upė). Ten anksčiau stovėjo pagonių tvirtovėlė Klaipėda, o riteriai pavadino savo tvirtovę – toje pačioje vietoje, tik didesnę ir stipresnę – Memeliu. Pagonys spyrėsi taip pat atkakliai, kaip saracėnai Palestinoje, ir riterių valdžią pavyko primesti tiktai siaurame aplinkiniame ruože, kuris paveldėjo du vardus: vietos gentys vadino jį Klaipėdos kraštu, o atvykę vokiečiai – Memelgebietu. Ilgainiui jis tapo Vokietijos dalimi, o vietinės baltų (lietuvių) gentys toliau į rytus sukūrė Lietuvos valstybę, apsikrikštijusią be riterių pagalbos. Ta valstybė virto pastebima žaidėja Rytų Europoje, kol jos XVIII amžiaus gale neprisijungė Rusija. Su vokiečiais Lietuva kariavo, bet ne mažiau ir prekiavo.

XX amžiaus pradžioje Klaipėda buvo provinciškas miestas, kalbėjęs daugiausia vokiškai, ne itin skyręsis nuo kitų Prūsijos miestų – su fachverkiniais namais ir mūrinėmis liuteronų bažnyčiomis. Aplinkiniuose kaimuose daugiau nei pusė gyventojų kalbėjo lietuviškai, bet labai skyrėsi nuo Lietuvos gyventojų – buvo ne katalikai, kaip anie, o liuteronai, laikėsi kitoniškų papročių, rentė kitokius pastatus, lankė vokiškas mokyklas. Jų žodyne ir gramatikoje jutai stiprią vokiečių kalbos priemaišą ar įtaką. Versalio sutartimi jų kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir perduotas administruoti prancūzams. Atsikūrusi Lietuvos valstybė į jį pretendavo, nes jai reikėjo jūrų uosto, o vietos gyventojus ji laikė savaisiais. 1923 metais buvo surengtas sukilimas – iš tikrųjų ginkluota akcija, prijungusi kraštą prie Lietuvos. Vietos žmonės akcijai nesipriešino – gynėsi tik prancūzai (per tą kuriozišką Lietuvos-Prancūzijos „karą“ jų žuvo du, o lietuvių keturiolika). Stresemanno vyriausybė pripažino kraštą Lietuvai, bet 1939 metų kovo mėnesį jį užėmė Hitleris – tai buvo paskutinė jo įvykdyta aneksija prieš antrąjį pasaulinį karą, dar be kraujo praliejimo.

Įdomiausia ir patraukliausia Klaipėdos krašto vieta yra Kuršių nerija – siaura smėlio juosta, atskirianti Kuršių marias ir pačią Klaipėdą nuo Baltijos. Tokių juostų Baltijoje yra dar dvi, bet ši pranoksta kitas savitumu: joje kyla akinančiai balto smėlio kopos, dar neseniai siekusios šimtą metrų, šiandien jau žemesnės, tačiau vis dar įspūdingos, o pušynuose veisiasi šernai ir krašto emblema pavirtę briedžiai. Tarp gėlavandenės, pietų pusėje plačios lagūnos ir atviros jūros tėra pora kilometrų. Juostoje esama keleto žvejų kaimų ar kaimelių, etnografiškai jie yra – ar buvo – labai neįprasti; čia gali – ar galėjai – išgirsti kuršininkų kalbą, artimą lietuvių kalbai, bet ne tokią pat, gali net šiandien pamatyti koloritingą medinę architektūrą, kone pagoniškus kapų paminklus, o žvejų uoste įmantrias vėtrunges, kiekvienai šeimai kitokias. Didžiausias ir įdomiausias kaimas vadinasi Nida. 1923 metais Kuršių nerijos šiaurinė pusė atiteko Lietuvai, pietinė liko Vokietijos valstybei, tuometinei Rytų Prūsijai. Nidą valdė Lietuva, siena – tuomet ne itin ryški ir ne itin saugoma – buvo nubrėžta keturi kilometrai nuo jos į pietus.

Thomas Mannas praleido Nidoje tris vasaras, labai svarbias, turbūt lemtingas jo gyvenime. Klaipėdos kraštas tada palyginti mažai skyrėsi nuo Rytų Prūsijos – Lietuva suteikė jam autonomiją ir paliko veikti daugumą senųjų, dar Wilhelmo II įstatymų, – bet vis dėlto tai buvo kita valstybė, leidusi pajusti būsimos emigracijos skonį.

Rašytojo gyvenimas Nidoje buvo vienas iš mažiau žinomų jo biografjos epizodų, bet šiandien jis yra gerai ištyrinėtas – žurnalistas Leonas Stepanauskas paskelbė apie tai didoką, daugybe šaltinių paremtą knygą, tris kartus išleistą lietuviškai, o 2011 metais ir vokiškai. Priminsiu svarbiausius faktus.

1929 metų vasarą Thomas Mannas – jau išspausdinęs Budenbrokus, Karališkąją Didenybę ir Užburtą kalną, bet dar negavęs Nobelio premijos – praleido Rytų Prūsijoje, Rauscheno kurorte netoli Karaliaučiaus, prie Baltijos jūros, kurią mėgo nuo vaikystės. Čia jis parašė vieną žinomiausių savo apsakymų Marijas ir burtininkas. Rauschenas ne be pagrindo pasirodė jam banalus (dabar tai Svetlogorskas Rusijos valdomoje Kaliningrado srityje – beje, palyginti neblogai išlikęs per karą ir pokario peripetijas), bet iš ten Mannas trumpam apsilankė Lietuvoje, Nidoje. Tatai buvo pačioje vasaros pabaigoje – rugpjūčio 23-29-tąją. Plaukė su šeima iš Kranzo (dabar Zelenogradsko) marėmis, garlaiviu, kuris taip ir vadinosi Kuršių marės, lydimas Karaliaučiaus knygyno „Gräfe und Unzer“ savininko Bernhardo Kocho – šis jam tikriausiai apie Nidą ir papasakojo.  Apsistojo Hermanno Blode‘s viešbutyje, jį anuomet buvo išgarsinusi  menininkų kolonija – ten lankėsi ir dirbo Maxas Pechsteinas, Karlas Schmidtas-Rottluffas, Lovis Corinthas (beje, buvo gyvenęs ir Sigmundas Freudas). Vaikščiojo po kopas, važiavo į briedžių mišką. Vietovė jam patiko, ir jis nusprendė pasistatyti Nidoje namą. Turbūt dar 1929 metų rudenį Lietuvos miškų valdyba išnuomavo rašytojui ir šeimai sklypą šiauriname Skruzdynės rajone, ant neapželdintos kopos, devyniasdešimt devyneriems metams. Namas buvo pradėtas ręsti pagal Klaipėdos architektų Nixdorfo ir Reissmanno projektą, daugmaž tradiciniu Nidos stiliumi. Jau 1930 metų pavasarį jis stovėjo kaimo pakraštyje ant vadinamojo Uošvės kalno, ties aukštoku skardžiu: iš verandos buvo matyti kitas marių krantas už penkiolikos ar dvidešimties kilometrų – Ventės ragas. Leonas Stepanauskas net surado Ventės rage seną lietuvį žvejį, kuris vaikystėje darbavosi prie statybos, kad užsidirbtų pinigų mokslui. Stogas buvo dengiamas švendrėmis, o tai nedaugelis temokėjo – teko kviestis meistrus irgi iš kito kranto, iš Kintų. Marios buvo į rytus; tikrosios Baltijos – į vakarus – nesimatė, ligi jos reikėjo eiti pusvalandį, gal ir ilgiau.

Šeima atvyko vasaroti į baigtą namą 1930 metų liepos 16 dieną po pietų; plaukė tris su puse valandas, vėl iš Kranzo, pažįstamu garlaiviu. Kas be ko, jau jis teikė kito krašto ir egzotikos pojūtį, tegu ir ne itin stiprų – priregistruotas Klaipėdoje, turėjo dvikalbį pavadinimą, kapitonas ir vairininkas buvo lietuviškomis pavardėmis, nors kalbėjo tikriausiai vokiškai ar bent puikiai mokėjo tą kalbą. Nobelistui ir jo palydai buvo rezervuotos nemokamos vietos, bet reikėjo pereiti muitinę ir parodyti vizas – tiesa, gaunamas čia pat, garlaivyje, už pigią kainą. Plevėsavo lietuviška trispalvė. Nidos gatvėse dauguma vasarotojų – tada gana negausių – buvo iš Vokietijos, bet atvykdavo ir lietuvių, dažnai vakarykščių sodiečių, o dabar jaunos valstybės valdininkų ar inteligentų. Galėjai išgirsti lietuvių ir kuršininkų kalbas, Thomui Mannui jos atrodė artimos tai rusų kalbai, tai sanskritui. Kuršininkai, beje, buvo trikalbiai – viešose vietose kalbėjo vokiškai, bažnyčioje ir su kito marių kranto gyventojais dažniau lietuviškai, namuose latvišku dialektu, kuris skiriasi nuo lietuvių kalbos maždaug tiek, kiek olandų ar frizų kalba nuo vokiečių. О aukštųjų kopų kraštovaizdis buvo toks, kad rašytojas, kaip daugelis kitų, lygino jį su pietiniu Alžyru, su Sachara – beje, stebėdamas tą šiaurietišką Sacharą juto susvetimėjimą ir vienatvę, nors ir neabejojamą žavesį.

Iš prieplaukos šeima važiavo į naujuosius namus Blode‘s parūpinta karieta. Namai ant Uošvės kalno (Mannas jį vadino ir Užburtu kalnu) buvo rudomis sienomis, jų langinės mėlynai dažytos, durys baltais apvadais, veranda įstiklinta, stogą vainikavo charakteringi lietuviški žirgeliai – labai panašiai pastatas atrodo ir šiandien. Aplinkinės pušys priminė pinijas, dangus ir vanduo Viduržemio jūrą. Antrajame aukšte, darbo kambaryje ant stalo Mannas laikė egiptietišką statulėlę. Drauge su juo ir Katia Mann name tilpo jaunesnieji vaikai – Elisabeth, Michaelis ir Monika; vyresnieji – Klausas, Erika ir Golo – tik kartkartėmis apsilankydavo (Golo rašė Nidoje savo diplominį darbą). Svečiavosi ir kiti giminės – Katios tėvas Alfredas Pringsheimas šventė šičia aštuoniasdešimtmetį. Ta proga atvažiavo jo kolega žymusis matematikas Davidas Hilbertas, buvo surengtas fejerverkas, o pats gimtuvininkas įkopė į didžiąją Nidos kopą.

Žinome, kad Thomas Mannas Nidoje rašė ir šlifavo Juozapą ir jo brolius – antrąjį ir trečiąjį tomą. Norisi manyti, ir paprastai manoma, kad čionykštis peizažas jo sąmonėje siejosi su Judėjos ir Egipto dykumomis. Be to, rašė esė (tarp jų – apie Franzą Kafką) ir rengė viešas kalbas, pirmiausia išgarsėjusią Wagnerio kančią ir didybę, kuri 1933 metų pradžioje sukėlė Vokietijoje skandalą ir turbūt buvo vienas iš rašytojo emigracjos akstinų. Liko laiškų ir atvirukų iš Nidos – be kitų, Maxui Brodui, Gerhartui Hauptmannui, Hermannui von Keyserlingui, Stefanui Zweigui, Sigmundui Freudui, Pauliui Valéry.

Dar tik besikuriančioje, pamažu kultūriškai tvirtėjančioje Lietuvos valstybėje rašytojo vardas buvo žinomas. Kaip tik įsikūrimo Nidoje metais pasirodė pirmojo Budenbrokų tomo vertimas į lietuvių kalbą. Mokyklose ir universitete buvo dėstoma, be kitų kalbų, ir vokiečių – gal net dažniausiai, – taigi nemaža dalis inteligentijos galėjo skaityti Thomą Manną originale. Nidos namuose apsilankė lietuvių žurnalistai Isakas Kaplanas ir Ignas Šeinius – antrasis jų buvo ir prozininkas, beje, 1934 metais išspausdinęs antinacistinį romaną Siegfried Immerselbe atsijaunina. Buvo atvykusi mokinių ekskursija iš nedidelio Švėkšnos miestelio. Kaplanui Thomas Mannas nusiskundė, kad nepažįsta lietuvių literatūros – tada ji praktškai nebuvo verčiama į kitas kalbas. Jis būtų kiek geriau susipažinęs su lietuviais autoriais, jei būtų apsilankęs tuometinėje šalies sostinėje Kaune. Tokia išvyka, atrodo, buvo planuojama, bet nuspręsta, kad ji per sunki. 0 kelionė iš Nidos į Kauną anuomet truko bent dvylika valandų (dabar ne daugiau kaip keturias).

Šiaip jau gyvenimas nebuvo idiliškas – jį temde artėjančios diktatūros ir karo nuojauta. Kiekviena vasara iš trijų – 1930, 1931, 1932 – sutapdavo su politine krize. Grįžus į Miuncheną, kur liko svarbiausias šeimos būstas, anot Monikos Mann, darėsi sunku alsuoti, it parėjus į nevėdintą kambarį. Pats Thomas Mannas sakė, kad vien jau nebuvimas tuometinėje Vokietijoje yra poilsis. Lietuva buvo palyginti rami šalis, bet nacionalsocialistai naudojosi Klaipėdos krašto autonomija ir palaipsniui ėmė laimėti aiškią daugumą čionykščiame seimelyje. Anapus sienos, vos keli kilometrai nuo Nidos, buvo garsi sklandytojų mokykla, iš ten, kaip atsiminė Klausas Mannas į paplūdimį ateidavo vaikinai, kurių megztiniai, marškiniai ir netgi trumpikės būdavo išmargintos svastikomis. Tos pačios svastikos ženklino namui pirktą menką serijinį kilimėlį – šeima tai pastebėjo ne iš karto. Ilgainiui Thomas Mannas, kurio priešiškumas naciams darėsi kaskart aiškesnis, pradėjo gauti grasinimų. Namas buvo apmėtytas akmenimis, išmuštas langas, o per tvorą kažkas įmetė paketą su apdegintu Budenbrokų egzemplioriumi – tatai rašytojas pavadino Vokietijos ir savo likimo „individualiu prologu“.  Nors jis ir sakė vienai prancūzų žurnalistei, kad pasitraukimo iš gimtinės neištvertų, šeima jau nuo 1931 metų svarstė emigracijos galimybę.

Tie svarstymai tapo itin aktualūs, kai 1933 metų pradžioje Hitleris paėmė valdžią ir užgniaužė bet kokią opoziciją. Mannų šeima neteko pilietybės ne iš karto: pačiame pirmajame šitaip atžymėtųjų sąraše atsidūrė vyresnysis brolis Heinrichas Mannas, po to Klausas, po to Erika, ir tik 1936 metų pabaigoje visi Nidos vasarnamio gyventojai.  Bet jau ir prieš tai kelionė į Nidą pasidarė sunki. Kad ir kurioje šalyje pradėtum, ten reikėjo važiuoti per Vokietijos teritoriją, o Vokietijoje Thomas Mannas aiškiai buvo persona non grata ir galėjo susilaukti nemalonumų. Kelias per Lenkiją irgi buvo uždaras, nes Lenkija su Lietuva turėjo teritorinį ginčą ir nepalaikė santykių. Pagaliau naciai neslėpė savo pretenzijų į Klaipėdos kraštą, taigi ir į Nidą. Klaipėdoje atsiradusios pronaciškos organizacijos atvirai siekė „susijungimo su Reichu“. Lietuva bandė nepasiduoti ir 1934-35 metais net surengė nacių teismą – nelyginant mažą Niurnbergo teismo pirmavaizdį: hitlerininkų vadai gavo rimtus kalėjimo terminus, bet realiai kalėjo neilgai, ir visiems buvo daugmaž aišku, kad maža respublika nacistinei Vokietijai neatsispirs.

Taigi 1933 metų vasarą šeima praleido jau nebe Nidoje, o pietų Prancūzijoje. Berlyne ir Karaliaučiuje buvo rituališkai deginamos knygos; Klaipėdoje tų metų rugsėjį irgi padegta pedagoginio instituto biblioteka ir sunaiknti „nevokiškos dvasios“ veikalai – lietuvių rašytojų draugija protestavo, bet protestas neturėjo pasekmių. Thomas Mannas persikėlė į Šveicariją, paskui į Ameriką; jo namai Miunchene buvo konfiskuoti, Juozapo ir jo brolių rankraštis ir dienoraščiai su nemaža rizika išgabenti iš Vokietijos. Nidos vasarnamis, kuriame liko daug knygų, pasinaudojant juridiniais ir finansiniais subtilumais dar ilgai buvo Mannų šeimos nuosavybė, tačiau 1939 metais Hitleris pagaliau atplėšė Klaipėdą nuo Lietuvos (amžininkams įsiminė, kad jis atplaukė karo laivu ir pasakė kalbą miesto teatro balkone – trumpesnę negu įprasta, nes jį kamavo jūrligė). Po kurio laiko vasarnamis tapo nacionalizuotas, atseit oficialiai atimtas. Jo likimas per karą kiek neaiškus. Tvirtinama, kad  Hermannas Göringas norėjęs jame įrengti vieną iš daugelio savo „medžioklės namelių“, kad iš ten vyktų šaudyti Kuršių nerijos briedžių. Bet tas sumanymas nebuvęs įvykdytas ligi galo. Nameliu naudojęsi pasižymėję ir sužeisti lakūnai, o vienu tarpu ten gyvenęs Albertas Speeras ir planavęs Neringoje dideles statybas. Visa tai truko ligi 1945 metų pradžios. Tų metų sausio 28 dieną Raudonoji armija užėmė Klaipėdą (joje buvo likę, kaip pasakojama, tik septyni gyventojai), o po dviejų dienų irgi ištuštėjusią Nidą. Paskutiniai šūviai tose vietose nutilo vasario ketvirtąją. Ir Klaipėda, ir Nida grįžo Lietuvai, tik jau sovietizuotai, tapusiai Stalino imperijos regionu.

Tolesnė Thomo Manno vasarnamio istorija man yra asmeninių prisiminimų dalis, nes su ja susijęs mano tėvas, lietuvių rašytojas Antanas Venclova.

Apie tėvą rašau retokai. Man jis tebėra svarbus ir artimas asmuo, bet mano gyvenimas nuo gana ankstyvos jaunystės pasuko diametraliai priešinga kryptimi, negu jo. Buvo kairysis, vėliau prokomunistinis autorius – galėtum pasakyti, lietuviškas Johanneso Becherio analogas (su Becheriu, kaip su daugeliu tos krypties literatų, buvo pažįstamas). Gimė lietuviškame sodžiuje ne per toliausiai nuo Vokietijos sienos, per pirmąjį pasaulinį karą lankė mokyklą, kurioje, be ko kito, pramoko vokiečių kalbos, po karo įstojo į Kauno universitetą ir pasijuto miestietis. Nemažai keliavo po Vakarų Europą; kaip daugelį ano meto Lietuvos jaunuolių, jį žavėjo didmiesčių patirtis, tempas ir ritmas. Ypač domėjosi ekspresionizmu, gal kiek mažiau futurizmu ir dadaizmu, skaitė Der Sturm, Die Aktion, Die Linkskurve, palaipsniui tapo sovietofilu. Rašė eiles ir prozą, redagavo žurnalą Trečias Frontas, nesutarusį su tuometiniu dešiniuoju Lietuvos režimu, vis labiau krypusį link komunistnės pasaulėžiūros ir po penkių numerių uždarytą cenzūros. Po to mokytojavo Klaipėdoje – ten gimiau ir aš; mūsų šeima pasitraukė į Kauną, kada Klaipėdos kraštą užėmė Hitleris (man tada buvo dveji metai). Gana natūralu, kad 1940 metais, kai Lietuva buvo sovietizuota, jis nuėjo su naująja valdžia, virto jos švietimo ministru; karą praleido Rusijoje, grįžęs Lietuvon liko aukštuosiuose nomenklatūros sluoksniuose. Rašė ir toliau, tik jau ne ekspresionstinę, o socrealistinę prozą ir ne avangardines, o konvencionalias eiles – čia vėl matyti panašumas į Becherį (beje, abu sukūrė savo šalių oficialius komunistinius himnus). Vieno dalyko jam negalima paneigti – jis nusimanė apie pasaulio literatūrą ir meną, buvo neabejojamas kultūrtregeris, gynė klasikinį paveldą nuo pernelyg uolių griovėjų.

Dirbdamas Klaipėdos mokykloje, tėvas ne sykį lankėsi Nidoje ir net tikėjosi pamatyti Thomą Manną, bet tai buvo jau po 1933 metų – vokiečių rašytojas į savo vasarnamį nebeatvažiuodavo. O po karo Nida tapo beveik neprieinama. Visa Kuršių Nernga buvo gerokai nuniokota ir apytuštė. Tiesa, grįžo vienas kitas vietinis gyventojas, per karo veiksmus pasitraukęs į Vokietiją, vėl užsiėmė tradiciniu verslu – žvejyba. Atsirado ir naujakurių. Bet vyravo kariškiai; įvesta viena tipiškiausių SSRS būsenų – pasienio zonos režimas. Prašaliečiams į zoną patekti reikėjo sunkiai gaunamų leidimų, apie poilsiautojus nebuvo nė kalbos. Tiesa, nėra to blogo, kas neišeitų į gera – atitverta ne tik nuo pasaulio, bet ir nuo likusios sovietinės imperijos Neringa neblogai išsaugojo kopas ir visą savo gamtą.

Tėvas vėl porą ar trejetą sykių nuvyko į Nidą – jam gauti leidimą buvo paprasčiau nei kitiems. Sykį su juo keliavau ir aš, tai buvo turbūt dar Stalino laikais, 1951 ar 1952 metais – turėjau gal keturiolika, Nida man padarė pritrenkiantį įspūdį. Joje dar pasitaikydavo kuršininkų, bet ilgainiui naujakuriai juos visai išstūmė – buvusiems Vokietijos piliečiams buvo leista išvažiuoti į Vakarų Vokietiją, ir jie netrukus atsidūrė Hamburge, Miunchene ar kur nors Liuneburge: likti SSRS nepanorėjo turbūt nei vienas. Matėme ne tik kopas, bet ir Thomo Manno namelį – tėvas nebe pirmą kartą. Namelis buvo apleistas ir priterštas, viena kertė nugriauta granatos ar sviedinio, sienų dalis sukūrenta, bet šiaip jis atsispyrė vandalizmui, nors nesunku buvo išpranašauti, kad turbūt neilgam.

Laikai pamažu keitėsi. Tėvas gana dažnai galėdavo patekti į užsienį – tiesa, pradžioje jį išleisdavo tik į Rytų Europą, kurioje dominavo sovietai. Čia turėjo reikšmės ne tik tai, kad jis buvo lojalus rašytojas, bet ir tai, kad neblogai kalbėjo vokiškai ir prancūziškai, turėjo europinės patirties, nusimanė apie pasaulio kultūrą, - o tokių SSRS buvo nedaug, nebent Ilja Erenburgas ir dar vienas kitas. 1955 metais, jau postalininiu laikotarpiu, buvo minimos Friedricho Schillerio šimtas penkiasdešimtosios mirties metinės. Į jas nuvyko ir sovietų delegacija, tėvas net buvo paskirtas jos vadovu. Thomas Mannas, kuriam kaip tik artėjo aštuoniasdešimt, gegužės mėnesį atvažiavo į Weimarą tuometinėje Rytų Vokietijoje. Jam tai nebuvo lengvas sprendimas – bičiuliai ir nebičiuliai atkalbinėjo nuo kelionės į policinę valstybę, kurioje teks spausti ranką odiozinio režimo veikėjams; tačiau rašytojas laikė apsilankymą Weimare prasmingu darbu, skatinančiu krašto ir jo kultūros vienybę, ir, manytina, neklydo. 
 
„Elephant“ viešbutyje po Thomo Manno pranešimo įvyko pobūvis siauram rateliui, kuriame tėvas su vokiečių rašytoju gavo išsikalbėti. Nuo oficialių dalykų šneka netrukus pakrypo prie Lietuvos ir Nidos. Mannas išgirdo, kad jo vasarnamis iš esmės liko sveikas, ir tuo labai susidomėjo. „Tikėkimės, jis Jūsų dar sulauks“, pasakė tėvas. Ar sulauks, o jei sulauks, tai kada – klausimas liko atviras. Vizitas Sovietų Sąjungos aneksuotoje Lietuvoje tuomet būtų turėjęs tokių politinių virštonių, apie kuriuos net nesinorėjo galvoti, todėl Thomas Mannas į tai nesigilino – užsiminė apie šaltąjį karą, apie savo JAV pilietybę, ir tiek. Bet tėvas, grįžęs į Lietuvą, davė suprasti tenykštei valdžiai, kad namelį dėl visa ko reikia skubiai atkurti – o gal šeimininkas atvyks? 1956 metų liepos 21 dieną jis jau galėjo užsirašyti savo dienoraštyje: „Nida tebėra apleista kaip po karo, bet buvo smagu matyti, kad pernai mano pakeltas triukšmas dėl Tomo Mano namelio griovimo nebuvo veltui: griovimas ne tik sustabdytas,- namelis smarkiu tempu remontuojamas. Darbininkams papasakojau apie Tomą Maną“. Rašytojas, su kuriuo jis kalbėjosi Weimare, tuomet jau buvo miręs.

Mūsų šeimoje viešpatavo tikras Thomo Manno kultas. Tėvas surinko apie jį nemažą biblioteką keliomis kalbomis ir nuolat iš naujo skaitė jo veikalus – gal pirmiausia Feliksą Krulį, Išrinktąjį, ypač Lotą Veimare (o aš pamilau Užburtąjį kalną, dar labiau Juozapą ir jo brolius). Susitikimas „Elephant“ viešbutyje (kur, beje, vyksta didelė dalis Lotos Veimare veiksmo) ir nedidelė gudrybė, padėjusi išgelbėti kultūros paminklą, ligi mirties buvo jo pasididžiavimo šaltinis. 1967 metų liepos 14 – beveik tą pačią vasaros dieną, kai Thomas Mannas prieš trisdešimt septynerius metus pirmąsyk atvyko į savo būstą – tėvas atidarė atstatytą namelį. Po to gyveno jau nebeilgai.

Vasarnamis iš pradžių virto skaitykla, joje tam tikrą vietą užėmė muziejinė ekspozicija ir kartais nakvodavo rašytojai ar kiti Nidos svečiai. Iš to meto žinau vieną istoriją, kurią verta papasakoti. Aleksandras Solženicynas, kitas Nobelio premijos laureatas, apie 1970 metus keliavo po vadinamąją Kaliningrado sritį (buvusią Rytų Prūsiją), rinkdamas medžiagą savo romanui 1914 rugpjūtis. Jį lydėjo Peterburgo (tada Leningrado) profesorius, literatas Jefimas Etkindas – vėliau emigrantas, miręs 1999 metais Berlyne. Abu vyko automobiliu, daugmaž incognito, nes abu jau buvo žinomi disidentai. Į Nidą įvažiavo iš pietų pusės – tos, kuri priklausė ne Lietuvai, o Rusijai. Pasienio zonos režimas jau buvo panaikintas ar bent sušvelnintas, bet ties Rusijos-Lietuvos (prieš karą Vokietijos-Lietuvos) riba tebestoviniavo patrulis, kai kada tikrinęs dokumentus. „Kas tokie būsite?“, paklausė seržantas. „Rašytojas iš Leningrado su bičuliu“. „Kur vykstate?“ „Į Thomo Manno namelį“. Seržantas mostelėjo ranka pavaldiniams: „Praleiskite. Čia Leningrado rašytojas, o su juo Thomas Mannas“.

Šiandien Nida vėl tapo kurortu – populiaresniu negu prieš karą ir gana brangiu. Nuo 1995 metų namas ant Uošvės – arba Užburto – kalno gavo muziejaus ir kultūros centro statusą; kiek žinau, tai vienas iš dviejų Thomo Manno muziejų pasaulyje, antrasis yra Lübecke, Budenbrokų namuose. Čia kas vasarą vyksta savaitę trunkantys festivaliai, skirti Thomui Mannui ir Vidurio Europos problemoms. Viename iš tokių festivalių 2002 metais teko dalyvauti ir man – tada net truputį polemizavu su Frido Mannu, Nepomuku iš Daktaro Fausto, apsilankiusiu savo senelio būste.

Thomas Mannas nebepamatė mėgiamo vasarnamio – tiesą sakant, tam nebuvo vilties, - bet jo šeima liko su tuo būstu susijusi. Tarkime, 1995 metais čia buvo Elisabeth Mann Borgese, neregėjusi Nidos daugiau kaip šešis dešimtmečius. Ji patyrė, kad Nidoje nebevartojama kuršininkų kalba – autochtonus pavadavo žmonės iš kitų Lietuvos vietų, tiesa, sudarę gana gyvybingą ir įdomią bendruomenę. Bet šiaip senasis žvejų kaimas – tradiciniai pastatai, mūro bažnytėlė, keisti kapinių paminklai, vėtrungės uoste, netgi Blode‘s viešbutis – buvo visai atpažįstamas, o labiausiai atpažįstamas rašytojo namas. Jis toks tebėra ir dabar. Kultūra – atsparus daiktas, ir gal pirmiausia tose vietose, kurias skaudžiai žeidė istorija.