Berlinalės blogeriai 2020
Graži, baisi tėvynė

Filmo „Walchensee forever“ scena
Filmo „Walchensee forever“ scena | Nuotr. (fragmentas) © Flare Film

Nuo siaubo filmų iki Bavarijos šeimos portretų – jaunųjų kūrėjų darbams skirta Berlinalės programa „Perspektive Deutsches Kino“ nagrinėja sudėtingą sąvoką.

Philipp Bühler

„Heimatfilm und Heimathorror“ („Nostalgiškas kinas apie gimtinę arba tėvynės identiteto paieškos kine bei  tėvynės siaubo žanro filmai“) yra šių metų programos „Perspektive Deutsches Kino“ („Vokietijos kino perspektyva“) šūkis, kurią ketvirtadienį atidarys Barbaros Otts socialinio realizmo drama apie boksą „Kids Run“. Iš viso aštuoniuose filmuose galima išsiaiškinti, kas gero ir kas blogo yra tėvynėje, ką ši sąvoka iš tikrųjų reiškia.
 
Jono Heldtso dokumentinis filmas „Automotive“ jungia dvi labai skirtingas moterų karjeras „Audi“ automobilių gamykloje, Ingolštate. Prie pastarojo filmo labai tiktų ir Sandros Kaudelkos režisuotas portretinis filmas apie kontraversiškąją kairiųjų politikę Sahrą Wagenknecht.
 
Tikrą siaubo žanrą žada tik Michaelio Venus filmas „Schlaf“. Tai vaidybinis filmas apie jauną moterį, kuri atokiame viešbutyje įsivaizduoja savo motinos, kurią įkūnija Sandra Hüller, košmarus.

Su Bavarijos folkloro grupe į Meksiką

Jannos Ji Wonders filmas „Walchensee Forever“ nėra visiška naujiena. Šis dokumentinis filmas jau apdovanotas Bavarijos kino premija (vok. Bayerischer Filmpreis). Per penkias, daugiausia moterų, kartas režisierė Wonders pasakoja savo šeimos istoriją, kuri yra užfiksuota gausioje filmuotoje medžiagoje, fotografijose ir laiškuose nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.
 
Nuo idiliškų Bavarijos Priešalpių ežero Valchensė (vok. Walchensee) Normos Werner dukros Ana (filmo autorės mama) ir Fraukė patraukia į pasaulį. Kaip matome filmo pabaigoje, jų 105-ių metų motina tebeturi užmiesčio restoraną prie Valchensė. Bavariškais cimbolais ir gitara muzikuojanti seserų grupė nuvyksta į San Fransisko festivalį „Summer of Love“ („Meilės vasara“) ir nukeliauja iki Meksikos. Vėliau po nušvitimo Indijos ašramuose viena jų netrukus persikelia į buvusio 1968-ųjų metų kartos atstovo Rainerio Langhauso garsųjį Miuncheno „haremą“, tuo tarpu kita nugrimzta į psichozes ir miršta aštuntojo dešimtmečio viduryje neišaiškintomis aplinkybėmis.
 
Namų siaubas ir provincijos idilė. Įspūdingas režisierės Wonders pasakojimas apie šeimą šimto metų perspektyvoje, draskomą namų ir klajonių ilgesio, pateikia ne tik gerokai daugiau nei spalvingą hipių kartos portretą, bet ir kaip reikiant sujaukia tokius įsivaizdavimus.