Berlinalės blogeriai 2020
Meilės laiškas Berlynui

Christianas Petzoldas sugrįžta į konkursinę Berlinalės programą su nauja Undinės mito interpretacija, kurios epicentru tampa Berlyno miestas.

Ieva Šukytė

„Jei mane paliksi, aš privalėsiu tave nužudyti,“ – sako savo vaikinui Johannesui (Jacob Matschenz) Undinė (Paula Beer) netoli Berlyno miesto muziejaus esančioje kavinėje. Berlyno kino mokyklos atstovu laikomas vokiečių režisierius Christianas Petzoldas po trijų istorinių filmų naujausiame kūrinyje pereina prie mitų, centrine savo filmo ašimi pasirinkdamas pasakojimą apie Undinę.

Miesto ar moters mitas

Undinė – istorikė ir laisvai samdoma Berlyno miesto muziejaus gidė. Jau Undinės vardas ir pirmosios scenos atskleidžia, kad ji nėra paprasta moteris, bet visiems gerai žinoma mitinė būtybė. Tiesa, istorija paremta vokiškais Romantizmo laikotarpio pasakojimais bei austrų poetės Ingeborgos Bachmann kūriniu „Undinė išeina“ („Undine geht“, 1961), kuriame autorė suteikia balsą Undinei ir kalba iš jos perspektyvos. Ji nenori nei grįžti atgal į ežerą, iš kurio išniro, nei žudyti ją išdavusio vaikino. Ji trokšta gyventi mieste, kurį puikiai pažįsta, ir čia būti mylima. Vieną dieną po ekskursijos ją į kavinę nuseka Christophas (Franz Rogowski), kurį Undinė išgelbėja nuo virstančio akvariumo. Tarp pagrindinių veikėjų įsižiebia staigi meilė, lydima ilgesingų atsisveikinimų prie traukinių stoties, nardymų po vandeniu ir pasakojimų apie Berlyno miesto istoriją.

„Undinės“ ir „Tranzito“ paralelės

Pasak režisieriaus, „Undinė“ iš dalies tęsia „Tranzito“ meilės istoriją. Pastarajame filme pagrindinius vaidmenis taip pat atliko F. Rogowski ir P. Beer, kurie panašu, kad pakeitė ilgametę Ch. Petzoldo mūzą Niną Hoss ir Ronaldą Zehrfeldą. „Tranzito“ pabaigoje Georgas laukia uoste Marie, kaip vėliau paaiškėja, nuskendo jūroje. „Undinėje“ pagrindinė veikėja išplaukia iš ežero, o jos mylimasis Christophas, remontuojantis turbinas po vandeniu, prabuvęs 12 minučių be deguonies, atsiduria ligoninėje beveik neturėdamas vilties išgyventi. Filme Christopho bendradarbę Moniką vaidina Maryam Zaree, kuri „Tranzite“ įkūnijo mirusio Georgo draugo žmoną. Šių veikėjų vaidmenys „Undinėje“ apsiverčia: Monika filmo pabaigoje lieka su Christophu, taip sukuriant jų santykiams kitokią pabaigą.

Undinė paskęsta Berlyne

Skirtingai nei savo ankstesniuose filmuose šiame C.Petzoldas scenarijuje įterpia juokingų scenų, kurios natūraliai įsipina į pasakojimą. Gelbėdamas skendusią Undinę, Christophas atlieka dirbtinį kvėpavimą pagal Bee Gees daina „Stayin‘ Alive“, kurios vėliau ji klausosi lovoje. Vis dėl to 90 minučių trukmės filmui pritrūko scenarijaus išbaigtumo. Be nuostabaus operatoriaus Hanso Frommo darbo, ypatingai nufilmuotų scenų po vandeniu, žiūrovai nedaug sužino apie pačią Undinę, kuri skiriasi nuo kitų mito kinematografinių interpretacijų. Miesto muziejuje vedamos ekskursijos mums kalba apie ilgametę, ant pelkių iškilusio Berlyno miesto istoriją, tačiau jas tampa sunku susieti su pačia pagrindine meilės linija.