Berlinalės blogeriai 2020
Mariette Rissenbeek nori atverti Berlinalę jaunajai kartai

2018-ųjų vasarą buvo paskelbta, kad nuo 2020-ųjų Berlyno tarptautiniam kino festivaliui vadovaus ne vienas, bet du direktoriai – Mariette Rissenbeek ir Carlo Chatrian, kuris prieš tai buvo meno vadovas Lokarno kino festivalyje. M.Rissenbeek ilgą laiką dirbo vokiečių kino industrijoje – filmų platinimo kompanijoje, vėliau prodiusavo filmus ir 2003 m. prisijungė prie „German Films“ organizacijos, kurioje vėliau dirbo kaip vykdomoji direktorė. Nuo šių metų ji atsakinga už visą organizacinę Berlinalės veiklą. Apie naują poziciją, festivalio pokyčius ir naujus iššūkius kalbamės su naująja festivalio direktore.

Ieva Šukytė

Nuo šių metų Berlinalei pirmą kartą vadovauja du direktoriai – jūs kaip vykdomoji direktorė ir Carlo Chatrian kaip meno vadovas. Kaip šis darbų pasiskirstymas pakeitė darbą festivalyje?
 
Carlo gali skirti visą savo dėmesį konkursinių programų ir „Berlinale Special“ atrankai. Taip pat jis prižiūri gretutines „Panorama“, „Generation“, „Perspektives Deutches Kino“ bei Forumo programas ir kalbasi su jų vadovais. Tuo tarpu aš esu atsakinga už visą organizacinį darbą: finansavimą, biudžetą, festivalio pasiruošimą ir jo vizualinę pusę. Tačiau net ir būdami atsakingi už skirtingas sritis, vis tiek kartu daug kalbamės ir diskutuojame. Ne viskas gali būti atskirta. Jeigu sugalvojame festivalio vizualinį dizainą, žinoma, jam jis irgi turi tikti. Aš nesu viena šiame procese. Pavyzdžiui, mes kartu galvojome apie atidarymo filmą, nes tai yra festivalio veidas.
 
Dviejų vadovų lyderystė pastaraisiais metais tapo įprasta Vokietijos kultūriniame sektoriuje. Kuo tai yra naudinga šioms organizacijoms?
 
Šiandieniame pasaulyje viskas yra sudėtingiau. Daugėja tam tikrų taisyklių, padidėjęs jautrumas, atsiranda suskaidyto finansavimų problemų. Manau, taip yra daugelyje organizacijų, todėl jos mano, kad dviejų vadovų lyderystė leis efektyviau dirbti.
 
Jūs taip pat esate pirmoji moteris šiose pareigose. Tai suteikia vilties ir kitoms kino industrijos sritims, ypač festivaliams, kuriuose aukščiausiose pozicijose dažniausiai dominavo vyrai.
 
Turiu prisipažinti, kad Berlinalės viduje jau prieš tai moterys turėjo aukštas pozicijas. Pavyzdžiui, „Perspektives Deutsches Kino“, „Berlinale Series“, „Berlinale Shorts“ ir „Generation“ programoms vadovauja moterys. Tik „Panoramos“ vadovas yra vyras, ir, žinoma, Carlo, kuris atsakingas už visą festivalį. Todėl Berlinalės viduje nebuvo bloga situacija lygybės klausimu. Tuo pačiu tu esi teisi, aukščiausia festivalio pozicija buvo dominuojama vyrų. Galbūt taip Berlinalė gali įkvėpti kitus festivalius peržvelgti į savo vadovybę. Tačiau Rotterdamo, Viennalės ir Sandanso festivaliams jau vadovauja moterys. Tai vyksta ir mažesniuose festivaliuose.
 
Šiais metais susidūrėte su iššūkiu, kuomet buvo uždarytas vienas pagrindinių festivalio teatrų Sony centre.
 
Tai sukėlė nemažų sunkumų, kadangi Sony centre mes rodydavo daug filmų industrijai, taip pat turėdavome premjeras. Todėl turėjome perkelti daug seansų į kitus teatrus, o tai nebuvo lengva. Žmonės, kurie atvyksta į festivalį pirkti filmų, vėliau turi susitikimus aplink aikštę Potsdamerplatz, todėl jie nori, kad teatrai būtų kelių minučių atstumu. Žiūrovams, manau, šiuo atveju buvo truputį lengviau. Šiais metais kino teatras „Cubix“ Alexanderplatz aikštėje tapo festivalio teatru. Kaip žinai, Berlynas neturi vieno centro, jis yra išsiskaidęs, ar tai būtų Kreuzberg, Mitte, ar Charlottenberg – visi rajonai turi savo mažus centrus, kuriuose mes ir taip pat rodome filmus.
 
Jums perėmus pareigas iš Dieter‘io Kosslick‘o, festivalyje įvyko permainų. Jame nebėra Kulinarijos ir NATIVe programų. Atsirado gretutinė konkursinė programa „Encounters“. Kodėl nusprendėte sukurti dar vieną konkursinę programą?
 
Mes nenorime turėti programos, kuri sutelktų dėmesį tik į vieną temą, jos centru turėtų būti filmų koncepcija. Mes rodome tam tikrą kiekį filmų susijusių su maistu kitose programose. Tuo pačiu nauja konkursinė programa kilo todėl, kad skaitmeninis vystymasis suteikė galimybę kurti kiną skirtingais būdais. „Encounters“ rodo filmus, kurie yra prodiusuoti netradiciniais būdais, todėl dauguma kūrėjų kuria labiau avangardišką kiną.
 
Prieš pat Berlinalę žiniasklaida paskelbė šokiruojančią naujieną apie festivalio pirmąjį direktorių Alfredą Bauerį ir jo darbą Nacistinėje Vokietijoje. Festivalis šiais metais vietoj Afredo Bauerio apdovanojimo, įteiks specialų prizą. Kokie bus tolimesni veiksmai?
 
Mes užsakėme įstaigai „Institut für Zeitgeschichte“ Miunchene atlikti nepriklausomą tyrimą. Norime, kad jie atliktų gilesnį tyrimą istoriniuose archyvuose. Tikimės sulaukti pirmųjų rezultatų jau šią vasarą. Priklausomai nuo jų išvadų, kaip A. Baueris buvo susijęs su nacistiniu periodu, mes imsimės tolimesnių veiksmų. Todėl dabar viskas priklauso nuo rezultatų.
 
Ilgą laiką dirbote organizacijoje „German Films“. Buvote jos vykdomoji direktorė. Berlinalė rodo nemažai vokiškų filmų, taip pat turi gretutinę programą „Perspektives Deutsches Kino“, kuri skirta debiutuojantiems režisieriams. Ji suteikia kūrėjams platformą pasirodyti viename didžiausių kino festivalių.
 
Ši programa buvo sukurta maždaug 2002 metais. Tuo metu jie norėjo suteikti platformą jauniems, potencialiems kino kūrėjams. Tarptautiniuose festivaliuose konkursinės programos yra labai stiprios. Norint parodyti šalies ateities balsus kine, nėra lengva įtraukti juos į kitas programas. Ši programa yra geras būdas vokiečių kino industrijai atrasti naujus kūrėjus, su kuriais prodiuseriai galėtų dirbti prie jų sekančio projekto. „Perspektives Deutsches Kino“ yra labiau kaip ateities kino prezentacija.
 
Pastaruoju metu kilo nemažai kalbų, kad festivalis rodo per daug filmų ir turi per daug programų. Šiais metais sumažinote filmų skaičių iki 350, įskaitant trumpametražius. Ar tai darysite ir kitais metais?
 
Manau, mums reikia poros savaičių po šių metų festivalio, kad galėtume įvertinti, kaip jis pavyko su filmų skaičiumi, kurį turėjome šiais metais. Tuo pačiu tai visada priklauso nuo to, kiek iš jų prieinama Berlinalei. Mes nenorime pasirinkti tam tikro filmų skaičiaus, kad tiesiog užpildytume kvotą. Pavyzdžiui, jeigu mums reikia 250, tai mes tokį skaičių ir rodome. Tai ir lėmė, kad šiemet turėjome mažiau filmų nei prieš tai.
 
Didesnis filmų skaičius leidžia žiūrovams rinktis iš didesnės įvairovės. Kai tuo tarpu Kanuose ar Venecijoje tik akreditacijas turintys žmonės gali į juos patekti.
 
Būtent. Berlyne gyvena beveik keturi milijonai žmonių ir dauguma iš jų labai myli kiną. Kiekvieno iš jų skonis skiriasi. Juos domina skirtingos temos, požiūriai ir būtų negražu iš mūsų pusės, jeigu negalėtume jiems to pasiūlyti.
 
Kadangi festivalis jau baigiasi, kokios jūsų mintys apie pirmuosius metus vadovaujant festivaliui? Ar bandysite kažką keisti kitais metais?
 
Norėčiau atrasti naują būdą, kaip pasiekti jaunesnę auditoriją. Mes turime nuostabią „Generation“ programą, kuri yra skirta būtent jiems. Būtų nuostabu, jeigu galėtume juos motyvuoti ateiti į kiną ir pamatyti visus šiuos filmus. Norime išugdyti naują žiūrovų kartą. Kaip žinoma, po festivalio labai sunku sudominti jaunuosius žiūrovus eiti į kino teatrus visus ateinančius metus. Norėčiau pamatyti, ką galime padaryti daugiau ir užmegzti su jais dialogą. Visą kitą mes įvertinsime po kelių savaičių, kuomet susitiksime su visais darbuotojais aptarti festivalio.