Josepho Beuyso menas
Visuomenė – tarsi skulptūra

Josephas Beuysas buvo grafikas, skulptorius, akcionistas ir instaliacijų kūrėjas, mokytojas, politikas ir visuomenės veikėjas – ir vienas reikšmingiausių XX a. menininkų. Jo menas vis dar paveikus iki šiandien.

Petra Schönhöfer

Jis peržengė ribas, kartais net skausmingu būdu. Jam turėjo skaudėti. Net jei kas nors dar nėra matęs Josepho Beuyso kūrinių, tikriausiai girdėjo jo dažnai cituojamą, bet ne visada teisingai suprantamą posakį: „Visi žmonės yra menininkai“. Vis dėlto jis nenorėjo pasakyti, kad visi žmonės yra dailininkai, architektai ar kompozitoriai. Jo nuomone, bet kokia žmogaus veikla gali turėti meninį užtaisą. Su šiuo požiūriu J. Beuysas iš esmės pakeitė šiandieninio meno esmę, medžiagiškumą, ribas ir uždavinius.
 
Josephas Beuysas laikytas itin charizmatišku žmogumi. Visada noriai bendraujantis su žiniasklaida ir negailintis savęs, net aukojantis sveikatą savo meno akcijose, jis padarė didelę įtaką jauniems menininkams. Jo mokinių sąrašą iš Diuseldorfo meno akademijos, kurioje jis dirbo profesoriumi, galima skaityti kaip ankstyvosios Vokietijos Federacinės Respublikos meno srities „Kas yra kas“ žinyną: Imi (Klausas Wolfas) Knoebelis, Imi (Raineris) Giese, Blinky Palermo, Norbertas Tadeuszas, Anatolis Herzfeldas, Bazonas Brockas, Chrisas Reinecke, Katharina Sievering, Erinna König, Reineris Ruthenbeckas, Johannesas Stüttgenas – visi jie rinkosi pas J. Beuysą Monumentaliosios skulptūros katedros 19-ojoje auditorijoje. Tarptautiniu požiūriu labiausiai pripažintas J. Beuyso mokinys iki šiol yra Jörgas Immendorffas. 2007 m. miręs dailininkas, skulptorius ir meno profesorius nuo 1964 m. lankė J. Beuyso paskaitas. Po to dar kelis dešimtmečius J. Immendorffas analizavo savo santykį su 1986 m. mirusiu J. Beuysu, kuris paskatino jį tapyboje taikyti visiškai naujas temas ir formas.

Išskaptuoti visuomenę

Savo kūriniuose J. Beuysas reikalavo radikalaus visuomenės pokyčio. Kitaip negu to meto menininkai, jis susiejo meną su visuomene, sujungė jį su politika, mokslu, filosofija ir ekonomika. Jis rėmėsi savo socialinės plastikos teorija, kurią, be kita ko, 1982 m. įgyvendino documenta parodoje Kaselyje, pristatydamas socialinį ir ekologinį kūrinį „7000 ąžuolų – miesto apželdinimas vietoje miesto tvarkymo“: J. Beuysas ir daug savanorių pagalbininkų per penkerius metus įvairiose Kaselio vietose pasodino 7000 medžių, prie kiekvieno užkasdami po bazalto akmenį. Iš pradžių prieštaringai įvertintas projektas šiandien tapo pagrindiniu Kaselio kraštovaizdžio elementu.

Socialine plastika menininkas vadino akcijas, kuriose nebuvo apsiribojama užbaigtu kūriniu, bet buvo įtraukiamas kūrybinis žmonių mąstymas ir veikla. Su šia koncepcija jis padėjo pagrindą šiandien vyraujančiai meno sampratai. Nuo to laiko menas kuriamas ne tik menininkų dirbtuvėse, jis taip pat tiesiogiai randasi visuomenei aktualiose srityse: taikydami participacinį požiūrį menininkai stengiasi pagerinti pažeidžiamų grupių gyvenimą. Manoma, kad pats J. Beuysas tvirtino, jog „mano ir meno užduotis yra formuoti visuomenės tvarką tarsi skulptūrą“. 
 
„Socialinės plastikos idėja, nors man šis žodis nepatinka, tikriausiai yra reikšmingiausias J. Beuyso meninis palikimas“, tvirtina filosofas ir akcionistas Philippas Ruchas. Jis vadovauja „Politinio grožio centrui“ (Zentrum für Politische Schönheit), akcionistų ir kūrybiškų žmonių sambūriui, kuris nuo 2009 m. kelia sambrūzdį Vokietijoje provokuojančiais meno projektais. „Akcionistai, užuot skaptavę akmenį, skaptuoja pačią visuomenę. Jie dirba su politine tikrove, o ne su įprastomis medžiagomis“.

Švietimas per trikdymą

Be to, J. Beuysas yra itin svarbus norint suprasti Christopho Schlingensiefo kūrybą. 2010 m. miręs Vokietijos teatro ir kino režisierius, publicistas ir akcionistas neslėpė savo susižavėjimo J. Beuysu. Aliuziją į J. Beuyso darbus galima aiškiai įžvelgti C. Schlingensiefo socialinės kritikos kūriniuose, kaip antai „Ausländer raus! Schlingensiefs Container“, meno ir filmo projekte, skirtame 2000 m. Vienos festivaliui (Wiener Festwochen). Akcijos koncepcija pasiskolinta iš televizijos laidos „Big Brother“: gyvenamajame konteineryje surinkti prieglobsčio prašytojai, kuriuos žiūrovai kasdien išbalsuoja, todėl jiems tenka išsikraustyti, t. y. jie išsiunčiami iš Austrijos.

Taigi, C. Schlingensiefas plastinio akcionizmo srityje pasistūmėjo dar toliau už savo idealą J. Beuysą, kuris, tiesa, provokavo meno sceną ir drebino jos pamatus, tačiau nepriėjo tiek arti socialinės skausmo ribos. „J. Beuysas savo laiku atvėrė duris C. Schlingensiefui į tai, ką mes šiandien vadiname „akcija“, paaiškina P. Ruchas. O „Politinio grožio centrui“ C. Schlingensiefas tapo tuo, kuo J. Beuysas buvo C. Schlingensiefui: „Politinio grožio centras“ per pastaruosius 12 metų visuomenę sukrėtė su daugiau kaip 20 akcijų. Nė vienos iš jų nebūtų galima įsivaizduoti be C. Schlingensiefo, vadinasi, ir be J. Beuyso. Menas turi būti skausmingas, erzinti ir gluminti. C. Schlingensiefas šį procesą pavadino „švietimu per trikdymą“.