Aija Sakova rekomenduoja
Blue Hour

Blue Hour. Lyrics, Arno Kleinebeckel  © Athena-Verlag, Oberhausen, 2020
Arno Kleinebeckelio rinktinės „Blue Hour“ lyrinis herojus dažnai keliauja – nežinia kur. Tačiau jis ne beprasmiškai važinėjasi – važiuodamas ir būdamas kelyje tampa itin budrus ir jautrus tikrovei. O šioji važiuojant neretai pasirodo tuščia ir beprasmė, be gelmės, nieko nereiškianti. Kiekvieno žmogaus būtis atrodo nulemta, joje dominuoja vartotojiško pasaulio tvarka.

„Vairą laikau, ratą beprasmį; / priekinis stiklas, sulinkęs monitorius.“

Kleinebeckelis nemato, kad atskiras žmogus turėtų daug judėjimo ir įtakos erdvės. Šis žiūri per stiklą ir yra to, kas dedasi, stebėtojas. Vairuoti, regis, beprasmiška, nes taktas vis tiek nulemta iš kažkur kitur.

Ir vis dėlto, nors ir „nedaug vilties atvykti“, išlieka viltis „perkirsti“ laiką, o meilės ir pripažinimo ilgesys gena jį vėl važiuoti ir ieškoti. Būti pastebėtam ir pripažintam moters, kokio nors nepažįstamojo gatvėje ar artimo žmogaus – jau vilties ženklas. Lyrinis herojus trokšta to, kas amžina, kas nepaklūsta laikui. Dangaus žydrynė, kuri mums visiems vienoda, suteikia tikėjimą tuo, kad visa tai vis dėlto nėra tik laikina, o laikinas reiškinys tebus vien vartojantis žmogus.

Kleinebeckelio lyrika, kaip užsiminta ir pačioje knygoje, tai polemika su vėlyvojo kapitalizmo kolonizuota tikrove ir „abejingumo molochu“. Nors tarpeklis, per kurį važiuoja lyrinis herojus, yra „iš akmens ir stiklo“, šis tikisi sutikti tikrą, galbūt natūralesnį žmogų. Arba tikrą gepardą.
Athena-Verlag

Arno Kleinebeckel
Blue Hour. Lyrics
Athena-Verlag, Oberhausen, 2020
ISBN  978-3-7455-1090-4
76 puslapiai