Vokietijos knygos premija
Robertas Menasse apdovanotas 2017 m. Vokietijos knygos premija

Už romaną „Die Hauptstadt“ („Sostinė“) autorius pelnė svarbiausią knygų pramonės apdovanojimą. Tai knyga apie politinį gyvenimą Briuselyje, ginanti Europą be nacionalinių valstybių egoizmo.

Kol iki ašarų sujaudintas Robertas Menasse sugebėjo išspausti „ačiū“, teko šiek tiek lukterėti. Jis sakė, kad ši premija jį labai sujaudinusi, bet tuo pat metu jis esąs įsitikinęs, kad penki jo konkurentai nė kiek ne mažiau verti tokio apdovanojimo.

Vokietijos knygos premijos žiuri savo sprendimą pagrindė tokiais žodžiais: „R. Menasse’s knygoje nedviprasmiškai teigiama, kad vien ekonomika negalės užtikrinti mums taikios ateities.“ Žmogiškumas visada esąs siektinas dalykas, o ne patikima duotybė. Savo romanu R. Menasse primygtinai siekia parodyti, kad tai tinka ir Europos Sąjungai.

Puikus Europos sostinės atmosferos atspindys 

Romanas „Die Hauptstadt“ („Sostinė“) pasakoja apie politinį gyvenimą Briuselyje. Kad parašytų šią knygą, austrų rašytojas Robertas Menasse ketverius metus tyrinėjo Briuselio gyvenamąją aplinką, išsiugdydamas nuoširdų ir kritišką požiūrį į ES biurokratus ir jų žmogiškąsias klaidas. Ši knyga – ir satyra, ir detektyvas, ir analizė. Tai knyga, ginanti Europą be nacionalinių valstybių egoizmo. Iš septynių narių sudarytas žiuri gyrė knygą už „jos daugiasluoksnį tekstą, kuriame meistriškai susipina egzistenciniai privataus gyvenimo ir politikos klausimai, o skaitytojas išleidžiamas į atvirą erdvę“. Pasitelkęs į pagalbą dramaturginius įgūdžius, R. Menasse tarsi „lengva ranka kasinėja to pasaulio gelmėse, kurį mes vadiname savu“.  

Robertas Menasse yra vedęs daugybę diskusijų apie Europos politiką, taip pat ir pristatydamas savo esė apie Europą rinkinius. 2012 m. pasirodžiusioje knygoje „Europäischer Landbote“ jis palankiai rašo apie viršnacionalines ES institucijas ir jų biurokratiją. Dabar jis tenorėtų padiskutuoti apie savo romaną. Tačiau tema jo nepalieka ramybėje, net ir nustūmus į šalį literatūrinius svarstymus. „Tai sėlinanti revoliucija. Jau 60 metų visam žemynui sistemingai kuriami bendri parametrai. O kai tai įvyks, norėtųsi žinoti, kas tai darys ir kaip tai bus daroma? Dėl to tada ir skridau į Briuselį.“

„Būtina pasakoti tą ES, kurią sukūrė žmonės“

„Manau, kad tie žmonės, kurie tvirtina, kad ES yra problema, kad ji atėmė iš mūsų nepriklausomybę, mes privalome iš jos pasitraukti ar ji turi būti sugriauta, yra neišmanėliai ir net pavojingi visuomenei“, sakė R. Menasse duodamas interviu po apdovanojimo ceremonijos. „Idėja drąsi, svarbi ir tai - vienintelė galimybė mums visiems turėti ateitį šiame žemyne. Norėdami toliau plėtoti šią idėją, turime kritikuoti viską, kas vyksta ne taip, o kad galėtume tai daryti, turime žinoti, kaip viskas veikia. Kas tie žmonės, kurie ten dirba? Kuo jie gyvena?“ Jo teigimu, turime daug ką papasakoti, be to, būtina parodyti, kad ES nėra abstrakcija. „Tai, kas ten vyksta, sukūrė žmonės, o apie viską, ką sukūrė žmonės, galima ir būtina pasakoti“. Toks jo, kaip romanisto, požiūris. „Tokiu būdu mes priartėjame prie galimybės pamąstyti apie savo šiuolaikybę ir geriau ją suprasti. Ir joje dalyvauti!“ 

„Europos Respublika“ kaip konkreti utopija

Robertas Menasse gimė 1954 m. Vienoje. 1938 m. jo tėvas, kadangi buvo žydų tautybės, pabėgo iš Austrijos, gelbėdamasis nuo nacių, ir grįžo tik pasibaigus karui. R. Menasse studijavo germanistiką, filosofiją ir politikos mokslus Vienoje, Zalcburge ir Mesinoje, 1980 m. apgynė disertaciją tema „Autsaiderio įvaizdis literatūroje“. Iki 1988 m. dirbo austrų literatūros lektoriumi ir ėjo docento pareigas San Paulo universiteto (Brazilija) Literatūros teorijos institute, kur ir pradėjo rašyti. Pasiekti literatūrinį proveržį jam pavyko 1995 m. parašius romaną „Schubumkehr“. Knygoje jis aprašo lūžio laikotarpį, nusikeldamas 9-ojo deš. pabaigos kaimelį Čekijos-Austrijos pasienyje. Europos Sąjungos temas ir globalizacijos kritiką R. Menasse pradeda gvildenti savo esė dar nuo 2005 m. Jis net ir tada nebuvo iš esmės kritiškai nusiteikęs prieš Europos Sąjungą, o demokratijos trūkumą aiškino daugiausia atskirų nacionalinių valstybių įtaka ir galia. Kaip R. Menasse pasakojo Frankfurte, įgijęs patirties Briuselyje, jis nepersikūnijo iš Sauliaus į Paulių, o tik iš Pauliuko virto Pauliumi. Kad „Europos Respublika“, jo manymu, esanti konkreti utopija, jis patvirtino dar 2013 m.

Pralaimėtojai neišeina tuščiomis

„Aš labai susijaudinęs“, atsakė rašytojas į žurnalistų klausimą, kaip jis jaučiasi gavęs premiją. Tai galantiška aliuzija į Sashos Mariannos Salzmann, kitos kandidatės gauti knygos premiją, romano pavadinimą. „Kiekvienas autorius, kuris teigia, kad nenori tokios premijos ar ji jam nereikalinga, meluoja. Tiesa, nuo tada, kai jis gavęs premiją, jį ėmęs gluminti vienas dalykas: „Jaučiuosi, tarsi būčiau apgavikas, kalbantis apie romaną, kurį parašė kažkas kitas.“

Finaliniame etape geriausio romano vokiečių kalba apdovanojimui gauti buvo nominuoti: Gerhardas Falkneris (Romeo oder Julia), Franzobelis (Das Floß der Medusa), Thomas Lehras (Schlafende Sonne), Marion Poschmann (Die Kieferninseln) ir Sasha Marianna Salzmann (Außer sich). Jiems skirtos 2,5 tūkst. eurų dydžio piniginės premijos. Praėjusiais metais Vokietijos knygos premiją pelnė Bodo Kirchhoffas už knygą „Widerfahrnis“.

Nuo 2005 m. premiją kasmet skiria Vokietijos knygų leidėjų ir pardavėjų asociacija (Börsenverein des Deutschen Buchhandels), siekdama išrinkti geriausią romaną vokiečių kalba. Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos leidyklos gali siūlyti kandidatus. Iš 7 narių sudaryta komisija, kurios sudėtis kasmet keičiasi, iš pradžių atrenka 20 knygų, kurios patenka į ilgąjį sąrašą. Trumpajame sąraše lieka tik 5–6 autoriai. Nugalėtojui atitenka 25 tūkst. eurų premija, o jo knyga paprastai atsiduria bestselerių sąraše. Iškilmės vyksta kiekvienais metais Frankfurto rotušėje (Römer) Frankfurto knygų mugės atidarymo išvakarėse.