Mahleriai

Die Mahlers
Iš kairės į dešinę: Fay: „Gucci“ sidabrinė suknelė, „Nike“ snikeriai; Annea: „Givenchy“ suknelė, papuošta plunksnomis ir netikrais deimantais, „Nike“ snikeriai | © Foto: Ute und Werner Mahlers

Fotografų pora išgarsėjo Rytų Vokietijoje, taip pat ir nuotraukomis žurnale „Sibylle“. Po trijų dešimtmečių jie vėl ėmėsi mados fotografijos.
 

Teksto autorius: Freddy Langer, nuotraukos: Ute ir Werner Mahler

Originalus straipsnis buvo publikuotas vokiečių kalba „Frankfurter Allgemeine Zeitung“,  žurnale „Magazin“ , 2020 09 12, rubrika „Mode“, nuo 28 psl.

Priešpaskutinę dieną ir aš patekau į kadrą. Tam tikra prasme. Veiksmas vyko prie Elbės upės – paupio smėlyje ant kriauklės formos neoninio rožinio pripučiamo čiužinio sėdėjo mergina neonine rožine suknele. Vėjo gūsis bloškė į ją kaip tik tą akimirką, kurios visi taip ilgai laukė: debesis pagaliau pridengė saulę, o iki tol ryškiai spiginusi šviesa staiga virto pieno švelnumo žvilgėjimu.

Kaip tik tą akimirką šlaitu atūžė oro gūsis, galima pamanyti, siekdamas tik vieno: nupūsti pripučiamą kriauklės formos gremėzdą tiesiai į lėtai tekančią srovę drauge su mergina, karštligiškai bandančią jį nulaikyti rankomis.
 

Die Mahlers
Milla: „Super Yaya“ suknelė, „Levi’s“ kelnės, asmeniniai snikeriai | © Foto: Ute und Werner Mahlers
Iš karto išsisklaidė Sandro Boticellio Venerą menantis žavesys. Veiksmas dabar labiau priminė Trojos žynį Laokooną, beviltiškai kovojantį su gyvatėmis. Todėl norėčiau tikėti, jog ryžtingai mečiausi į scenos užkulisius, kad paremčiau virstančią pripučiamą Jokūbo kriauklę. Bet iš tiesų viskas buvo ne taip blogai. Aš mandagiai pasisiūliau padėti, tada lėtai nuėjau, o ne puoliau prie kriauklės, tačiau vos tik ją iš galo prirėmiau, išgirdau išganingą plačiajuosčio fotoaparato užrakto spragtelėjimą, todėl išdrįsau paklausti: „Kadras išgelbėtas?“ – „Ach“, tepasakė Werneris Mahleris, „nebūtų buvę jokios žalos“.
 
Die Mahlers
Leni: „Versace“ palaidinė ir apatinis trikotažas, „Givenchy“ bateliai, „Versace“ ir „Margova“ žiedai; Marlene: „Marithé & François Girbaud“ vintažiniai marškinėliai, „Super Yaya“ sijonas, „Hermès“ batai, „Fogal“ kojinės, „Margova“ perliniai karoliai; Paul: „Lacoste“ sportinė striukė, „Jacquemus“ vintažiniai apatiniai marškinėliai | © Foto: Ute und Werner Mahlers
Jis nuo pat pradžių nematė idėjos prasmės. „Rožinė spalva pernelyg ryški“, bambėjo jis. „Per daug kičo“. Kompozicija veikiau primenanti ne Boticellio, o veikiau Pierre’o ir Gilleso, homoseksualių Prancūzijos menininkų dueto, darbus, kuriuose spindinčio pasaulio žvaigždės itin ryškiais kostiumais vaizduojamos kaip šventųjų paveikslai, parduodami katalikiškų piligrimystės vietų suvenyrų parduotuvėse. „Bet nuotrauka gi nespalvota“, teištarė Ute Mahler ir vos vos palingavo galvą. Lyg jos vyras pats to nebūtų žinojęs.

Dar VDR, iš kurios abu yra kilę, Ute ir Werneris Mahleriai buvo vieni garsiausių Vokietijos fotografų, o kadangi moterų žurnalas „Sibylle“ tuo metu jiems suteikė daugiausia laisvės įgyvendinti rafinuočiausias nuotraukų idėjas ir tapo, jų teigimu, „svajonių atgarsio erdve“, devintajame dešimtmetyje jie buvo beveik priversti dirbti ir mados srityje. Skirtingus savo požiūrius į darbą šiandien jie aiškina tuo, kad Ute Mahler stipriai, gražiai ir protingai atstovavo moterims, o Werneris Mahleris labiau akcentavo erotikos dvelksmą. Bet Utes Mahler nuotraukos su merginomis maudymosi kostiumėliais giliais dekoltė, į kurias žiūrint išpila prakaitas, rodo, kad šis skirtumas nėra toks akivaizdus. Kai kurios jos nuotraukos priskiriamos VDR fotografijos ikonoms, o jų poveikis gyvenimui peržengė ir fotografijos ribas. Ute Mahler pasakoja, kad jos žymiausia nuotrauka – ežere stovinti visiškai apsirengusi moteris gręžia šlapius plaukus – išgarsėjo taip, kad ją paviešinus devintojo dešimtmečio pradžioje moters vardas Julia ilgai buvo populiariausias mergaičių vardas Rytų Vokietijoje.

Tuo metu Mahleriai fotografavo dar atskirai. Nors asmeniniame gyvenime jie jau seniai buvo pora. Bendra jų istorija siekė net devintą klasę. Tik gerokai vėliau, 2009-aisiais sukūrę „Priemiesčių Monalizas“ („Monalisen der Vorstädte“), jie tapo komanda ir profesinėje srityje. Labiau iš reikalo. Utei Mahler prireikė asistento, kuris padėtų surinkti ir tinkamai nustatyti sudėtingai valdomą plačiajuostį fotoaparatą. Ne itin entuziastingai šio vaidmens ėmėsi jos vyras, tačiau po dviejų nuotraukų ir vyno butelio pajuto palankumą šiam projektui.

Idėja sukurti dvigubos autorystės seriją buvo tiek pat paprasta, kiek įspūdingi jos rezultatai. Atokių Reikjaviko, Minsko ir Liverpulio rajonų atšiaurioje aplinkoje jie gatvėje pastatė taburetę, o prieš ją – plačiuojuostį fotoaparatą. Tada pro šalį atsitiktinai einančių merginų paprašė iš atminties atgaminti Monos Lizos pozą. Radosi įspūdingi portretai, atspindintys normas toje amžiaus grupėje, kuri dar nėra išaugusi iš svajonių amžiaus, bet žvilgsniuose jau ryškėja pirmieji skeptiškumo ir rezignacijos pėdsakai.
Die Mahlers
Iš kairės į dešinę: Paul: „Gucci“ įvaizdis; Marlene: „Chloé“ palaidinė, berankovis megztinis, sijonas ir batai; Ennie: „Polo Ralph Lauren“ megztinis, „Dior“ bateliai, „Margova“ grandinėlės ir žiedai, asmeniniai šortai; Oskar: „Hermès“ bluzonas, šilkiniai marškiniai ir kelnės, „Prada“ batai; Milla: „Dries Van Noten“ avikailio paltas, „Acne Studios“ aksominės kelnės, Vintage-Top von „Marithé & François Girbaud“ vintažinė palaidinė, „Bottega Veneta“ bateliai; Leni: „Lacoste“ įvaizdis, „Versace“ žiedas | © Foto: Ute und Werner Mahlers
Tai, kaip Mahleriai puikiai vienas kitą papildo, buvo akivaizdu jiems drauge dirbant Werbene – Saksonijos-Anhalto pakraštyje esančiame mažame miestelyje. Šį miestelį supa įspūdingas kraštovaizdis bei pastatai – ir palaima, ir prakeiksmas, – kurių istorija siekia Trisdešimtmečio karo laikus. Palei jų fasadus pro šaligatvių plyšius stiepiasi dedešvos. Ten jie surengė mados sesiją, į kurią sukvietė modelius iš savo pažįstamų rato: paauglius ir jaunimą, gal todėl jiems rodė daugiau empatijos, nei būtų parodę dirbdami su profesionaliais modeliais.

„Pagalvok apie ką nors gražaus“, Werneris Mahleris tada atsargiai sakė merginai, kurią pasodino ant akmeninių seno namo laiptelių, o pats knebinėjo paskutinius objektyvo nustatymus. „Ne!“ išrėkė Ute Mahler, kuri neslepia mėgstanti melancholišką žvilgsnį į tolį. Werneris Mahleris tiesiog pasitaisė: „Apie ką nors labai gražaus!“

Kas fotografuoja plokšteliniu fotoaparatu, turėtų žinoti, ko imasi. Kiekvienas kadras reiškia darbą. Kiekvienas mygtuko paspaudimas praryja šiek tiek lėšų. Kiekvienas fotografas mielai išvengtų broko, tačiau niekada negali būti tikras, kad iš šimtų padarytų nuotraukų galiausiai kažkas pavyks. Tačiau pozuojančiajam prieš kamerą taip pat lengviau, kai jis gauna nurodymus ir bent jau iš dalies įsivaizduoja, ką jis turi pavaizduoti. Todėl šiai mados fotosesijai – pirmajai po 30 metų – Mahleriai sugalvojo istoriją – šeimos šventė. Pirmiausia vestuvės. Vėliau – senelio gimtadienis. Septyniasdešimtmetis, aštuoniasdešimtmetis, devyniasdešimtmetis? „Iš principo visiškai tas pats“, nuramino Ute Mahler, nors vėliau kitomis dienomis ji sugalvodavo vis daugiau šeimos detalių, net senelio vardą. „Ludwigas“, kartą ji pasakė taip staiga, lyg pati būtų nustebinta savo įžvalgos. „Jo vardas – Ludwigas!“

Siužeto, koks būna rengiant fotoromaną, neturėjo būti. Mahleriams labiau rūpėjo scenos už šventės ribų. Nuotraukos, vaizduojančios vieną ar porą valandų, per kurias jauni svečiai nueina nuo šventiško stalo. Tada jie eina pasivaikščioti ir kalbasi, kas įvyko po paskutinio giminės susitikimo. Apsivilkusios nunešiotus močiutės maudymosi kostiumėlius šoka į Elbės upę. Arba drauge lipa į medžius. Jaunesnieji stengiasi nusižiūrėti nuo vyresniųjų, kaip elgtis, kad būtum „kietas“. Ir niekas tuo metu nemaigo savo mobiliojo, nes pas senelius provincijoje nėra ryšio. „Prisiminkite“, pradžioje Ute Mahler pakartoja keletą kartų, „jūs – šeima. Vien pusseserės ir pusbroliai. Kad man nebūtų jokių glamonių ir flirto!“ Nors vėliau jai pasidaro jų šiek tiek gaila. Tačiau šiapus kameros, regis, to nebuvo taip griežtai laikomasi.

Jeigu jaunuoliai vieni kitų beveik nepažinojo, tai jų tėvai seniai buvo lyg didelės šeimos nariai: Mahlerių galeristai, muziejaus direktorius, neseniai parengęs savo retrospektyvą, du buvę Rytų Vokietijos modeliai, iš kurių viena dabar kuria kino ir televizijos filmus, o kita, profesorė, dėsto mados dizainą. Prieš pusę amžiaus net ir laisvamaniškos pasaulėžiūros žurnalui „Sibylle“ pasirodė, kad Werneris Mahleris peržengė nematomą ribą, kai Schönhauser alėjoje ją pastatė aprengtą siauros talijos kostiumu už raudonomis ir baltomis juostomis dažyto užtvaro. „Jokių kalbų“, redakcija atmetė nuotrauką. „Pas mus niekas nebus uždarytas“. Werneris Mahleris turėjo perdaryti nuotrauką, skirtą 1987 metų sausio mėnesio numerio viršeliui: dabar ji stovėjo prieš užtvarą, nors vis dar šalta veido išraiška. VDR mados fotografams tai buvo pasipriešinimo forma: skausmas žvilgsnyje kaip kritikos oficialiai privalomam džiugesiui išraiška. Arba, kaip sako Ute Mahler: „Savo nuotraukas mes vertinome kaip išpuolį prieš socialistinę žmonių draugiją“. Ten, kur „prekės“ – taip VDR mados pasaulyje žargonu buvo vadinami drabužiai – vis tiek negalėjai nusipirkti parduotuvėse, taigi negalėjo kilti ir jokie norai, gyvybės jausmas už kadro tapo dvigubai svarbesnis. Skaitytojos suprato kodus.

Dabar Werbene viena šalia kitos ant dviejų senų stalų sėdėjo abiejų buvusių modelių jaunos dukros, išpuoštos tarsi angeliukai, o ryto saulės šviesa per atvirą langą krito tarsi Jano Vermeero paveiksle „Mergina su perlo auskaru“.

Žinoma, mums sunku išsiveržti iš paveikslo spąstų. Mus užgriūva per daug paveikslų. Ar tai vagystė? Ar prisipažinimas? Kokį poveikį turi pasąmonė, kai cituojami kiti menininkai? Bet kokiu atveju ji kažkaip suveikė, kai grupė buvusioje daržinėje pamatė ilgą padengtą stalą, o kiekvienas visiškai rimtu veidu klausė: „Ar aš galiu būti Jėzus?“ Nors bent jau merginai, dėvinčiai permatomą palaidinę, Marijos Magdalenos vaidmuo jau buvo įrašytas kūne.

Mada – tai žaidimas. Mahlerių užuominų neįmanoma nepamatyti: liepsnojantys raudoni plaukai prieš javų lauką vakaro žaroje primena Andrew’o Wyetho sukurtus Helgos paveikslus; abu vaikinukai ariamo lauko fone yra tarsi Augusto Sanderio trijų jaunųjų ūkininkų broliai; dvi merginos upėje – tarsi Rinekes Dijkstros modelių seserys. O pati upė, jei ką, galėtų priminti Andreaso Gursky‘io kūrybą, atiduodančią garbę Reinui?

Kai Werneris Mahleris visą grupę įlaipino į didžiulį gluosnį, kaip kažkada Irvingas Pennas brangiausius pasaulio manekenus – į statybos pastolius, nuo kamieno su trenksmu lūžo stora šaka. Trys merginos plumptelėjo į krūmus. Per stebuklą jos atsipirko mėlynėmis ir nubrėžimais, o štai drabužiuose neliko nė žymės. Tai, žinoma, sukėlė susidomėjimą, kur dirba jų tėvai, galintys sau leisti dukras aptaisyti du su puse tūkstančio eurų kainuojančiais paltais ir suknelėmis. „Jie padarė karjerą“, spėjo Ute Mahler, tik gūžtelėjo pečiais ir pridūrė, kad dar likus dvejiems metams iki Berlyno sienos griūties jie pasitraukė į vakarus, dėl to dalis šeimos narių jiems pavydėjo, o kiti vis dar priekaištavo dėl išdavystės.

Kartą Ute ir Werneris Mahleriai pacitavo save pačius. To visai neslėpdami. Vienoje autobusų stotelėje, laukimo paviljone vidury laukų, kur susiduria dvi gatvės, kuriomis beveik niekas nevažinėja, švietė paskutiniai vakaro saulės spinduliai. Kurdami naujausią savo knygą „Kleinstadt“ („Miestelis“) jie pusę amžiaus važinėjo po Vokietiją, kad parengtų socialinės fotografijos ciklą, kuriame, susidūrus meninei ir dokumentinei fotografijai, nesilaikė sociologinio požiūrio ir kėlė labiau bendro pobūdžio klausimus. Be jokios užuominos į tėvynės meilę ar idilę, taip pat be jokio piktdžiugiškumo. Vienoje iš savo kelionių žiemos popietę pamatė vieną prie kito susiglaudusius moksleivius, stovinčius grūdinto stiklo stotelės pastogėje, ir abu beveik vienbalsiai sušuko: „Tai ir yra tai, ko reikia!“ Jie turėjo penkias minutes, kad pastatytų stovą, nustatytų fotoaparatą ir įstumtų fotojuostos kasetę – tada atvažiavo autobusas. Tačiau nuotraukoje – nė ženklo skubotumo ar karštligiškumo. Priešingai – joje pasakojama apie keistą sąstingį, jausmą, tarsi esi uždarytas. Jaunuoliai atrodo taip, lyg būtų sustatyti moksliniam bandymui.

O dabar autobusų stotelėje stovėjo jų jaunieji modeliai. Ute Mahler lyg tarp kitko dar kartą priminė šeimos šventę. „Dabar valgote salotas. Vaikščiojote per ilgai. Jums skauda kojas. Tuoj bus vakarienė. O dabar dairykitės autobuso.“ Werneris Mahleris pataiso: „Ne, žiūrėkit taip, lyg ką tik būtumėte supratę, kad kitas autobusas atvažiuos tik po trijų valandų.“
Die Mahlers
Nuo viršaus: Annea ir Fay: „Celine“ šilko palaidinės ir odiniai sijonai, „Nike“ snikeriai, „Fogal“ kojinės. Kairėje: Marlene: „Hermès“ odinė striukė, vilnonės kelnės ir batai; Paul: „A.P.C.“ megztinis, „Balenciaga“ kelnės, „Gucci“ loaferai; Milla: „Chloé“ megzta suknelė ir batai; Leni: „Tod’s“ suknelė su langeliais ir batai, „Hermès“ megzta glaustinė, „Falke“ pėdkelnės; Oskar: „Arthur Arbesser“ megztinis ir aksominės kelnės, „Prada“ batai; Ennie: „Dior“ megztinis, sijonas ir batai | Iš kairės į dešinę: Ennie: „MM6“ zebro rašto glaustinė, „Giorgio Armani“ kelnės su žvyneliais, „Margova“ grandinėlė ir žiedas; Milla: „A.P.C.“ megztinis, „Prada“ šortai iš linijos „Linea Rossa Vintage“, „Nina Kastens“ auskarai; Marlene: „Max Mara“ palaidinė, „MM6“ kelnės; Leni: „Polo Ralph Lauren“ megztinis, „Lacoste“ sportinės kelnės, „Versace“ ir „Margova“ žiedai, „Nina Kastens“ auskarai | © Foto: Ute und Werner Mahlers
Paskutinę dieną lijo. Werbeno miestelio akmeninio grindinio gatvelės atspindėjo pilką dangų. Trys alkani jauni gandriukai lizde ant rotušės stogo nebetiesė savo snapų į viršų, bet slėpė galvas po savo sparnais. Todėl komanda, ieškodama užuovėjos, paskutines nuotraukas darė apleisto sodo šiltnamyje. Ant stiklo viršuje tiško lašai, srovele sruvo sienelėmis žemyn, ties kiekvienu žingsniu iš po kojų nuo nualintos žemės kilo maži dulkių kamuoliai. Gervuogės skverbėsi pro stiklo sienų plyšius, kai kur augo dilgėlės ir visokie pionieriniai brūzgynai, kurie kaipmat išplinta, vos tik nelieka žmonių. Burbulinės plėvelės vieną nuo kitos skyrė lysves, kurių tuoj nebeliks. Man dingtelėjo mintis, kad per kitą jubiliejų tai būtų puiki vieta žygio aprangos fotosesijai. Ute Mahler taip pat dar kartą prisiminė šeimos šventę. „Aš jau žinau, kokia Ludwigo profesija“, ji sušuko ir nušvito. „Jis buvo sodininkas!“
 

Fotografai: Ute ir Werner Mahler
Stilistas: Almut Vogel
Modeliai: Leni Rabbel, Ennie Lou Entrup, Marlene Burow, Fay Seymour, Paul Hahnenfeld, Oskar Hahnenfeld, Annea Goette, Milla Helene Pabst, Flora Alma Sophie Vogel ir Fritz Altenstein
Mados asistentė: Kathrine Hempel
Prodiuserio asistentas: Jonathan Drews
Maitinimas: Lok 6 - Julia Heifer, Zsuzsanna Toth
Vieta: Werbeno komendantūra
Fotografuota 2020 m. birželio 29–30 ir liepos 1 dienomis Werbene (Saksonija-Anhaltas)
Paroda:
„Sibylle. Moterys ir mada Rytų Vokietijoje“. Geros Taikomojo meno muziejus
Iki spalio 4 dienos.