Aldona Gustas
Berlyno dailininkai-poetai

Berlyno dailininkai-poetai yra unikalūs ne tik Berlyno mastu, pasaulyje jie taip pat laikomi neįprasta menininkų grupe, subūrusia daugiau nei tuziną „dvigubų talentų“ – keturiolika tapančių rašytojų ir rašančių tapytojų. Tarp jų esama ir pasaulinio garso menininkų. Grupę inicijavo ir įkūrė vienintelė jos narė moteris – Lietuvoje gimusi dailininkė-poetė Aldona Gustas.
 

Susiedami tapybą, piešimo meną ir tekstų rašymą dailininkai-poetai toliau puoselėjo esminius prieškario moderno aspektus, kurie pirmiausia prasiskynė kelią į ekspresionizmą, kubizmą, dadaizmą ir siurrealizmą, vėliau palikdami ryškius pėdsakus Berlyno dailininkų-poetų kūryboje.

2016 m. birželio-liepos mėnesiais galerija Browse Gallery Viesbadeno rotušėje pristatė parodą „Berlyno dailininkai-poetai“. 2017 m. kovo mėn. vyksiančios Leipcigo knygų mugės metu planuojama surengti didesnę Berlyno dailininkų-poetų, o taip pat ir šios grupės įkūrėjos Aldonos Gustas darbų parodą. Leipcigo parodos rengėjai siekia atskleisti lankytojams „laukinio keturioliktuko“ sukurtų paveikslų raiškos galią. Parodoje pristatomi ne tik spalvingi aliejiniais dažais tapyti „meilės dailininko“ Kurto Mühlenhaupto paveikslai, epiškai didelio formato Karlo Oppermanno akvarelės ir meistriški spalvotais pieštukais piešti Friedricho Schröderio Sonnensterno darbai, bet ir grafiniai „poetų-dailininkų“ kūriniai: pavyzdžiui, Nobelio literatūros premijos laureato Günterio Grasso sausa adata atliktos graviūros iš gausaus jo piešinių palikimo, Kroicbergo poetų ir pirmosios pokario Berlyno dailės galerijos „zinke“ steigėjų Günterio Bruno Fuchso ir Roberto Wolfgango Schnellio medžio raižiniai, genialiojo žodžių akrobato iš Rumunijos Oskaro Pastioro miniatiūros, subtiliai sudėliotos iš vaizdinių formų ir teksto elementų, lyg sapnas siurrealistiški Christopho Meckelio piešiniai, šokančios literato Joachimo Uhlmanno spausdintinės grafikos abstrakcijos bei lyrikės Aldonos Gustas iš vos kelių lenktų linijų sukurtos erotinės fantazijos.

Vaizdo ir žodžio sąveika atskirų menininkų kūryboje nepaklūsta vieningai schemai. Kūrėjai tiesiog leido sau daryti viena, nepamiršdami kito. Atsižvelgiant į siužetą, kontekstą, asmenybės talentą ir temperamentą tai įgaudavo absoliučiai skirtingas formas.

Net jei Aldona Gustas pati buvo linkusi laikyti save kolege, ją dažnai, ir ne be pagrindo, vadindavo Berlyno dailinininkų-poetų mama. Tiesa, Aldona Gustas ne tik turi Heraklio širdį, kuri ją artimai susiejo ir vis dar tebesieja su 13 jos suburtų menininkų (panašiai – „Herz wie ein Herkules“ – vadinasi viena iš daugybės jos lyrikos rinktinių). Be jokios abejonės, ji buvo ir šio „individualistų branduolio“ orkestro dirigentė ar net generolė, rikiuodavusi į eilę savo, kaip ji juos vadindavo, „meno karius“ – pradedant ekscentriškuoju genijumi Friedrichu Schröderiu-Sonnensternu ir baigiant literatūros megažvaigžde Günteriu Grassu.

Šalia gausių ir dar pernelyg mažai žinomų jos pačios dailės ir literatūros kūrinių (daugiau nei 100 publikacijų) Berlyno dailininkai-poetai yra didžiausias 84 metų Aldonos Gustas palikimas – menininkės, kuri visą savo gyvenimą palaikė moteris menininkes ir kurios literatūros kūriniuose bei piešiniuose dažnai gvildenamos moters tapatybės, meilės ir erotikos temos.

Padedama Goetheʼs instituto ji išgarsino Berlyno dailinininkus-poetus užsienyje, rengdama jų parodas Briuselyje, Karakase, Medeljine, Buenos Airėse, Romoje, Nansi, Strasbūre, Bordo ir kituose Vakarų Europos ir Pietų Amerikos miestuose.

Tapybos ir literatūros sąsaja visai neatitiko tais laikais meno rinkoje vyravusių tendencijų. Ano meto laikmečio dvasiai prieštaravo net ir objektiškumas, būdingas daugeliui vaizdinių darbų, kuriuos kūrė dailininkai-poetai.

Tiesa, nei Aldona Gustas, nei dailininkai-poetai nesileido suklaidinami. Dar 6-ojo deš. pabaigoje nemažai būsimosios Berlyno dailininkų-poetų grupės narių, pavyzdžiui, Fuchsas, Schnellis, Grassas, Mühlenhauptas ir Schröderis-Sonnensternas, įsteigdami teatro kavinukę „zinke“ ir imdamiesi panašių projektų, tarsi savaime suartino literatūrą ir tapybą, nuosekliai pabrėždami savo meninį individualumą bei suverenumą ir atsiribodami nuo vyraujančių tendencijų.

Niekindami tiek griežtą socialistinio realizmo diktatą, tiek „niveliuojančias tarptautinio vienetinio individualizmo tendencijas“ (Eberhardas Roters, buvęs galerijos „Berlinische Galerie“ direktorius), jie siekė kurti meną, „kurį išgyventi reiškia patekti į fantastišką, realistišką, ironišką, pasakišką pasaulį, į patirtos taikos pasaulį, kuris taip toli nuo išorinės polemikos... Mes ieškojome vaizdingų ir margų pasakojamų dalykų, kurie net parodose eksponuojamiems paveikslams suteikė ypatingą nemadingą atspalvį.“ (Robertas Wolfgangas Schnellis)

Jie buvo ir nemadingi, ir šiuolaikiški. Nes „šiuolaikiškumo ženklas –tai menininko visapusiškumas, net jei jis dažnai lieka nepastebėtas dėl paplitusio meistriškumo plėsti meno rinką.“ (Michaelis Glasmaieris, leidinys „Schriftenreihe für Künstlerpublikationen“, t. 6 „Künstler schreiben“).

Menininkų grupė atsirado ir galėjo kurti tik todėl, kad tais laikais „Vakarų Berlynas gyvavo kaip sala“ (Aldona Gustas), kurioje klestėjo demokratinė (pogrindžio) kultūra, puoselėjusi įvairovę ir toleranciją. Būtent dėl šios kultūros miestas tapo puikiu prieglobsčiu visiems tiems, kurių karta, kaip ir dailininkai-poetai, buvo patyrusi karą ir diktatūrą (iki 1945 m., o Pastioro ir Loeweʼs atveju – ir po 1945 m.) ir kurie Vakarų Berlyne atrado ypatingą erdvę individualiai meninei raiškai, literatūrinei inspiracijai ir bendrai nuotaikingai veiklai.

Berlyno dailininkai-poetai, be abejonės, yra ryškiausi Vakarų Berlyno pokario kultūros atstovai.
Atrasti juos (iš naujo) ir įvertinti jų bekompromisę, laisvą šiuolaikišką meninę kūrybą ir įvairialypę ribų nepripažįstančią kultūrinę veiklą – toks yra Leipcigo parodos tikslas.

Parodą kuruoja Johnas Coltonas iš galerijos Browse Gallery. Paroda rengiama bendradarbiaujant su Goetheʼs institutu Lietuvoje.