Architektūros istorija
Sovietmečio architektūros pėdsakais Klaipėdoje
Dviračių maršrutas per 1958–1990 m. iškilusius Klaipėdos miesto rajonus, kviečiantis geriau pažinti uostamiesčio pokario architektūrą ir urbanistiką.
Klaipėda, nuo XIII a. iki XX a. pr. vadinta Mėmeliu (vok. Memel), XX a. patyrė dideles transformacijas. 1923 m. Klaipėdos kraštą ir miestą prijungus prie Lietuvos, jis ėmė plėstis ne tik į šiaurinę pusę, kaip iki tol, bet ir į pietus. Po Antrojo pasaulinio karo ir Sovietų Sąjungos okupacijos nuspręsta Klaipėdą aktyviai vystyti kaip prekybos ir žvejybos jūrų uostą. Tuo tikslu palei Kuršių marias, į pietus nuo senamiesčio, buvo steigiamos pramonės ir buitinio aptarnavimo įmonės, o šalia jų statomi gyvenamieji rajonai. Naujai statomoje Klaipėdos dalyje buvo formuojama linijinė miesto struktūra, intensyviai užstatant iki tol menkai apgyventas teritorijas. Pirmasis gyvenamasis rajonas pokariu iškilo abipus Minijos gatvės, dar neturint linijinio miesto vizijos. Jis buvo skirtas Žvejybos uosto dirbantiesiems, todėl rajonui „prilipo“ „Ryporto“ (rus. Рыбный порт, Рыбпорт) vardas.
Sovietmečiu pagrindine Klaipėdos ašimi tapo naujai suplanuotas Taikos prospektas, abipus kurio 1958–1985 m. buvo pastatyti II–VII gyvenamieji rajonai. Statant sovietinį miestą buvo siekta, kad architektūra ir urbanistinis planas būtų suprantamas tiek iš Donecko atvykusiam šachtininkui, tiek Azijos kolūkiečiui, tiek ir Baltijos pajūrio žvejui. L. Brežnevo valdymo laikotarpiu architektūriniai apribojimai pasireiškė ne tik ideologiniame lygmenyje, bet medžiagų stoka bei prasta jų kokybe. Nepaisant to, architektas A. G. Tiškus sovietmečiu ėmė kurti savitą Klaipėdos įvaizdį, kuris išskyrė Lietuvos uostamiestį iš kitų sovietinių miestų. Pasikonsultavus su istorikais ir restauratoriais, projektuojant naujus kvartalus Klaipėdoje pradėtos naudoti raudonos degtos plytos.
Sovietmečiu į pietus išsiplėtusi Klaipėda buvo užstatyta tipiniais plytiniais, stambiaplokščiais ir monolitiniais 5–16 aukštų gyvenamaisiais daugiabučiais namais. Kiekvienas rajonas šiek tiek skyrėsi nuo prieš tai buvusio pastatams naudotomis medžiagomis, dekoro elementais, pastatų išdėstymu ir kt. Iš suplanuotų devynių gyvenamųjų rajonų iki nepriklausomybės atgavimo pastatyti tik septyni. Šalia gyvenamųjų rajonų taip pat buvo statomi visuomeniniai ir buitinio aptarnavimo centrai, kino teatrai, kultūriniams ir sportiniams renginiams skirti pastatai.
Dviračių maršutas „Atgal į „šviesų rytojų““
Siekiant skatinti klaipėdiečius ir miesto svečius geriau pažinti pokario Klaipėdos architektūrą ir urbanistiką, sukurtas dviračių maršrutas, apimantis 1958–1990 m. iškilusius miesto rajonus su juos supančiais gamtiniais ir kultūriniais elementais. Maršrutas sukurtas dalyvaujant skirtingų Klaipėdos tautinių bendrijų jaunimui per Klaipėdos vokiečių bendrijos 2020 m. liepos 20–22 d. organizuotas „Vokiečių kultūros dienas“. Kūrybines dirbtuves inicijavo ir organizavo Klaipėdos vokiečių bendrija ir Goethe´s institutas Vilniuje.Maršruto atstumas 13 km, trukmė 2–2,5 valandos. Prie objekto nurodytas adresas žymi vietą, kurioje rekomenduojama sustoti.
-
1. Skulptūra „Neringa“
Iki Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos miesto pietinė riba, su nedidelėmis išimtimis, buvo Kūlių vartai ir dabartinis Senasis turgus. Pokariu vystant žvejybos ir prekybos uostą, miestą nuspręsta plėsti į pietus, palei Kuršių marias. Vietą, kur pokariu pradėta statyti tipinius gyvenamuosius rajonus, ženklina 1972–1983 m. sukurta skulptūra „Neringa“. Jos autoriai – skulptorė Dalia Matulaitė ir architektas Rimantas Buivydas. Pasak skulptorės, idėja jai atėjo kaip regėjimas, kuriame autorė išvydo Neringą, nešančią du laivus, galingesnę už Amerikos Laisvės statulą. 1972 m. medinę „Neringos“ skulptūrą priėmė P. Domšaičio galerija, o po dešimties metų buvo baigta ir bronzinė skulptūra. Granitinė R. Buivydo sukurta kompozicija su vingiuotais ir laiptuotais takeliais bei laipteliais aplink skulptūrą asocijuojasi su jūros raibuliavimu ar supustytomis kopomis. Skulptūros tipas kiek rūstokas, primenantis atšiaurią pamario gamtą. Milžinės idėja įprasminta ne didžiuliais masteliais, o maksimalia formos įtampa, sukoncentruota energija. Kildama aukštyn, įtampa susikaupia viršutinėje skulptūros dalyje: laivų burės, sparnai ir centrinę kompozicijos ašį vainikuojanti individualizuotų bruožų Neringos galva. „Neringa“ – viena ankstyviausių D. Matulaitės skulptūrų. Pirmosios jos skulptūros „Stumbras“ ir „Neringa“ išsiskyrė visame ano meto „brandaus socializmo epochos“ monumentaliojo meno kontekste – D. Matulaitės kūryboje nebuvo komunistinės ideologijos kvapelio. Klaipėdos Skulptūrų parke galima pamatyti per Smiltynės granito simpoziumus sukurtus dar tris žymios kūrėjos darbus: skulptūras „Lietaus debesis“ (1978), „Klajojantis ežeras“ (1979 m.) ir „Dvylika brolių“ (1984 m.). -
2. Klaipėdos Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčia (Rumpiškės g. 6)
Klaipėda, ko gero, yra vienintelis Lietuvos miestas, kurio senamiestyje nepamatysime nė vienos bažnyčios. Per karą nesugriautos bažnyčios, kaip ideologiškai nepriimtinos, buvo sunaikintos pokario metais, tačiau mieste daugėjant lietuvių katalikų 6-ajame dešimtmetyje imta prašyti leisti pasistatyti naujus maldos namus. Leidimas statyti bažnyčią buvo duotas 1956 metais. Dvasininkų Bronislovo Burneikio ir Liudviko Povilonio iniciatyva 1957 m. pagal architekto Juozo Baltrėno projektą pradėta statyti Klaipėdos Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčia. Aukos maldos namams statyti plaukė iš visos Lietuvos ir Amerikos lietuvių, juokauta, kad bobutės už kiaušinius gautais pinigais juos pastatys. Patys tikintieji be atlygio krovė plytas, cementą, geležį net naktimis, savo rankomis kasė tranšėjas pamatams, mūrijo sienas, darė apdailą. Per 3 metus buvo pastatyta 63 metrų ilgio ir 25 metrų pločio trinavė bazilika su 70 metrų aukščio bokštu, kurioje tilpo 3 tūkst. žmonių. Pastato priekį iš lauko puošė beveik 3 metrų aukščio Marijos Taikos Karalienės statula, altoriai buvo padaryti iš marmuro plokščių, o pagrindinę Taikos Karalienės freską sukūrė dailininkas, profesorius Antanas Kmieliauskas. 1960 m. numatytas bažnyčios atidarymas taip ir neįvyko. Bažnyčios statytojai buvo apkaltinti kyšininkavimu, spekuliavimu statybinėmis medžiagomis bei valiuta, valstybinių lėšų grobstymu, piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir nuteisti jiems paskiriant įkalinimo bausmes. To meto Lietuvoje savo masteliu bei reikšme unikalus religinės paskirties pastatas neilgai trukus iš tikinčiųjų buvo nusisavintas. Nugriovus bokštą, sunaikinus visą religinę simboliką ir pritaikius bažnyčios patalpas filharmonijos reikmėms čia įsikūrė LTSR filharmonijos filialas. Po ilgų prašymų tikintiesiems bažnyčios pastatas grąžintas tik 1988 metais. Pusę milijono rublių atstatymui skyrė valstybė. Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys sakė: „Už padarytas klaidas reikia mokėti.“ Atstatytas beveik 50 m į viršų lieknėjantis bokštas, primenantis medines Lietuvos bažnyčių varpines, nulietas 3 tonų varpas. Dailininkas A. Kmieliauskas iš naujo nutapė Marijos Taikos Karalienės freską, o fone pavaizdavo tautos istorijos fragmentus: trėmimus, partizanų pasipriešinimo, Kryžių kalno ir rūpintojėlio, pietos scenas. Bažnyčia stačiakampio plano, vienabokštė, trinavė. Gana santūrūs bažnyčios fasadai dekoruoti rusvu granitiniu tinku, paįvairinti derinant horizontalių cokolinės dalies tinko juostų bei trikampiais užsibaigiančių langų vertikalių ritmiką. Šventoriuje palaidotas bažnyčios statytojas monsinjoras B. Burneikis. -
3. Antrasis gyvenamasis rajonas (Taikos pr. 15)
Pirmasis gyvenamasis rajonas pokarinėje Klaipėdoje suprojektuotas pietinėje miesto dalyje, abipus Minijos gatvės, dar neturint linijinio miesto vizijos. Sovietmečiu ir šiandien jis yra žinomas „Ryporto“ pavadinimu ir buvo skirtas Žvejybos uosto darbininkams. Pagal 1957 m. miesto generalinio plano korektūrą abipus naujai suplanuoto Taikos prospekto, turėjusio tapti naująja miesto ašimi, pietų kryptimi pradėti planuoti ir statyti II–VII gyvenamieji rajonai. Antrasis gyvenamasis rajonas pradėtas planuoti 1958 m. į pietus nuo senamiesčio kaip atskirų kvartalų grupė. Pirmasis šio rajono kvartalas suformuotas tarp Bangų, Kooperacijos, Sausio 15-osios g. ir naujai planuojamo Taikos prospekto (arch. K. Černiauskas). 1961 m. miesto architektūrinėje taryboje siūlyta netankinti užstatymo, centrinės magistralės perimetrą paįvairinti aukštuminiais pastatais, tačiau galutiniame variante kvartale suprojektuoti 5 aukštų, menkos architektūrinės kokybės ir prastos estetinės išvaizdos tipiniai silikatinių plytų gyvenamieji namai, ignoravę senąją gatvių struktūrą ir disonavę su išlikusiu 1–2 aukštų Baltikalnės priemiesčio ir Butsargės dvaro užstatymu. Teritorijoje iš viso pastatyta apie dvi dešimtis 3–5 aukštų namų iš silikatinių plytų su raudonų plytų intarpais. Panašiai suplanuota ir gyvenamųjų namų grupė kitoje Taikos pr. pusėje, kvartale tarp Taikos pr., Pylimo ir Galinio Pylimo g. Antrasis kvartalas baigtas formuoti apie 1964–1965 m., čia kartotos tos pačios klaidos: suformuoti netaisyklingi laužyti magistralinių gatvių perimetrai, užspaustos vidinės kiemų erdvės, nenumatyti ryšiai su kitomis išlikusios urbanistinės struktūros (gatvių) jungtimis. -
4. Trečiasis gyvenamasis rajonas ir rajono visuomeninis centras (Taikos pr. 28)
Trečiasis gyvenamasis rajonas – pirmas stambus Klaipėdos projektuotojų darbas, pradėtas planuoti 1960 m. (arch. Kazimieras Balėnas, Genovaitė Balėnienė). Jis suplanuotas 54 ha dydžio teritorijoje, buvusio Rumpiškės dvaro laukuose. Architektai numatė netaisyklingą U formos gyvenamųjų namų masyvą, sudarytą iš 8 namų grupių. Pagrindinis masyvo korpusas įkomponuotas prie Kauno g., kur tarp gyvenamųjų namų įterpti vaikų lopšeliai-darželiai, mokyklos ir visuomeninio aptarnavimo įstaigos. Plytiniais keturių sekcijų namais užstatytas 1-as mikrorajonas, o 2-ame mikrorajone nutarta statyti stambiaplokščius namus. Kiekvienai namų grupei numatyta po pirminio aptarnavimo centrą ir maisto produktų parduotuvę. 7 ha teritorijoje šalia Paryžiaus Komunos g. sukurtas rajono parkas, į kurį vėliau integruota Rumpiškės dvaro pastatuose įkurta Vaikų dailės mokykla. 35 ha plote iš viso numatyta trisdešimt keturi 5 aukštų, šeši 9 aukštų gyvenamieji namai ir 3 bendrabučiai. Pirmieji keturi namai baigti ir apgyvendinti 1965 m., o 1966 m. pradėtas statyti rajono visuomeninis centras (arch. Alfredas Gytis Tiškus, Kazimieras ir Genovaitė Balėnai). Klaipėdoje tai buvo pirmas atvejis, kai naudojant tipinį projektą buvo sukurtas originalios tūrinės ir estetinės išvaizdos visuomeninis centras. Jį sudaro trys tūrinės grupės, iš kurių viena vakarinėje Taikos pr. pusėje – tai 16 aukštų Tarpreisinio žvejų laivyno viešbutis (dabar prekybos pasažas „Vėtrungė“), o likusios dvi tūrinės grupės integruotos į gyvenamąją rajono struktūrą. Visuomeniniame centre veikė universalinė parduotuvė, knygynas, restoranas-kavinė, ryšių skyrius, automatinė telefonų stotis, kino teatras „Vaidila“. Architektūriniai sprendiniai pernelyg neišsiskiria iš bendro konteksto – plokšti stogai, vitrininiai bei juostiniai langai, stačiakampiai, aiškių geometrinių formų tūriai, achromatinių spalvų dermė, tipinių projektų pritaikymas, visa tai – tuometės laiko dvasios atspindžiai. Įdomiausias aspektas – estetinis komplekso apipavidalinimas. Pastato apdailai panaudotas estiškas skalūnas, pagrindinis prekybinio pastato tūris papuoštas iki šių dienų neišlikusiu mediniu pano „Kuršiai“ (aut. Edvardas Malinauskas). Tai vienas įvairialypiškiausių 7-ojo dešimtmečio kompleksų Lietuvoje, įkūnijančių modernistinę architektūrinės aplinkos idėją, kuria siekiama kuo glaudžiau integruoti gyvenamąją aplinką bei socialines funkcijas. Už jį autoriai 1973 m. buvo apdovanoti TSRS ministrų tarybos premija. -
5. Ketvirtasis gyvenamasis rajonas Baltija ir „Pempininkų“ visuomeninis centras (Taikos pr. 81). 28)
Buvusio Pempininkų kaimo vietoje 1969–1974 m. pastatytas ketvirtasis rajonas Baltija, sudarytas iš Pempininkų ir Neringos mikrorajonų (arch. K. Balėnas ir G. Galdikienė). Po Antrojo pasaulinio karo čia buvo įkurtas sovietinis „Baltijos“ kolūkis su 16,5 ha sodu. Pradėjus statyti gyvenamųjų namų rajoną sodas sunaikintas. Senasis vietovardis „Pempininkai“ išsaugotas gydytojo P. Lideikio iniciatyva. 92 ha plote projektuotas rajonas buvo skirtas 24 tūkst. gyventojų, statybines medžiagas jam tiekė Stambiaplokščių namų kombinatas, stovėjęs dabartinio prekybos centro „Akropolis“ vietoje. Rajonas užstatytas stambiaplokščiais ir mūriniais penkių aukštų bei mūriniais devynių aukštų namais, kurie buvo specialiai projektuoti šiam rajonui (arch. A. Umbrasas). Devynaukščiai mūryti iš raudonų ir geltonų plytų, balkonų plokštėms naudota žydra glazūra. Rajonas žalia zona ir visuomeninės paskirties pastatais padalintas į dvi dalis: Pempininkų – palei Taikos prospektą ir Neringos – išilgai Šilutės plento. Dar 1966 m. suplanuota pastatyti dvi dideles po 1700 vietų vidurines mokyklas ir 6 lopšelius-darželius. „Pempininkų“ visuomeninis centras pastatytas 1968–1972 m. (arch. Alfredas Gytis Tiškus). Centre suplanuotos visuomeninio maitinimo, prekybinio-buitinio aptarnavimo įstaigos, kino teatras ir biblioteka. Architektas A. G. Tiškus prisidėjo ir prie pagrindinio aikštės meninio akcento – vandens baseino su fontanu ir metalinėmis vėtrungėmis. Vėtrunges apie 1975 m. sukūrė ir pagamino dailininkas graveris Henrikas Urbaitis. -
6. Draugystės parkas
Draugystės parką, kaip žaliąją pietinės miesto dalies šerdį, jungiantį keturis mikrorajonus, generaliniame plane buvo numatyta įkurti dar 1962 m. (arch. Alvydas Pranas Steponavičius). Parkas driekiasi XVI a. įsikūrusios Gedminų (Gotzhofen) dvaro valdos teritorijoje. Pirmoji žaliosios šerdies atkarpa įkomponuota į Baltijos rajoną, kita dalis įsiterpė tarp Gedminų gyvenamojo rajono mokyklų ir bendrabučių. Parke pasodinta medelių, įrengti takai, sutvarkyti tvenkiniai. 1975 m. prie viešojo transporto stotelės Debreceno g. atidengtas simbolinis parko įkūrimo akmuo. Akmuo išliko iki mūsų dienų, užrašas ant jo skelbia: „Parkas įkurtas Pergalės Didžiajame Tėvynės kare 30-mečiui paminėti“. Parke auga vietinės kilmės ir introdukuoti (svetimžemiai) augalai. Kaip Draugystės parko tęsinys 1979 m. suprojektuotas šeštojo rajono parkas su dviračių takais ir tvenkiniu (arch. G. Galdikienė). Tvenkinio viduryje sukurta sala paukščiams. Parko akcentas – Simonaitytės kalnas, natūraliai susiformavusi kalva, skirta slidinėti. Ievos Simonaitytės (1897–1978) vardas gatvei ir šalia stūksančiam kalnui suteiktas siekiant įamžinti žymiausią Klaipėdos krašto rašytoją, 1921–1939 m. gyvenusią Klaipėdoje ir čia parašiusią garsiausius savo romanus „Aukštujų Šimonių likimas“ ir „Vilius Karalius“. 2000 m. dalyje parko teritorijos pradėta Mykolo Apvaizdos cerkvės, parapijos namų ir varpinės komplekso statyba. -
7. Penktasis (Gedminų) gyvenamasis rajonas
Gedminų gyvenamasis rajonas suplanuotas 1975–1977 m. (arch. A. Vitonis), jį sudaro du mikrorajonai – Debreceno ir Naujakiemio. Naujasis rajonas driekėsi senojo Gedminų dvaro laukuose tarp Taikos pr., Debreceno g., Šilutės pl. ir Statybininkų pr. Iki Antrojo pasaulinio karo buvęs garsus ir turtingas Gedminų dvaras pokariu nuniokotas, dvaro rūmų pastate įrengtas 16 butų gyvenamas namas, parduotuvė ir klubas. 1981 m. pagal S. Simonavičiūtės projektą atlikta pagrindinio dvaro pastato rekonstrukcija, 1984 m. pristatytas priestatas. 1983 m. dvare įsikūrė E. Balsio menų gimnazija. Kuriant Gedminų rajoną, sekant Vilniaus Lazdynų rajono pavyzdžiu, stengtasi išsaugoti reljefo nelygumus, 2–4,5 metro aukščio kalveles. 113 ha teritorija užstatyta tipiniais penkių ir devynių aukštų stambiaplokščiais gyvenamaisiais namais. Devynaukščiai keturių įėjimų pastatai iš išorės dekoruoti granitiniu tinku, lodžijos (balkonai) apdailintos keraminėmis plokštėmis ir ažūrinio gelžbetonio dekoratyvinėmis sienelėmis, kurios pastatą statmenai dalina į šešias dalis. Projekto naujovė – dvylikos aukštų gyvenamasis namas su visuomeninės paskirties patalpomis (arch. A. G. Tiškus ir E. Arkušauskas). 1974 m. rastas techninis sprendimas stambiaplokščių namų galiniams fasadams – pradėta juos purkšti apsauginiu dekoratyviniu polimermineraliniu mišiniu. Atsižvelgiant į kvartalą ar namų grupę, į apsauginį dekoratyvinį mišinį buvo įmaišoma skirtingų spalvų pigmentų. Viešosios erdvės prie svarbiausių apžvalgos taškų apželdintos kalninėmis pušelėmis ir laukinėmis vynuogėmis. -
8. Šeštasis (Žardininkų) gyvenamasis rajonas
Šeštajam Klaipėdos gyvenamajam rajonui suteiktas Žardininkų gyvenamojo rajono pavadinimas žymi šioje vietoje buvusį Žardininkų kaimą. Žardės (Sarde) vietovardis kildinamas iš vandenvardžio Sarde, vieno iš Smeltalės upelio intakų. Vietovė buvo gana tankiai gyvenama nuo IX amžiaus. XI–XII a. čia buvusias kelias gyvenvietes saugojo Žardės ir Laistų piliakalniai. Piliakalnyje stovėjo 1253 m. minima kuršių pilis Žardė. Žardės gyvenvietė sunyko XIII–XIV a. sandūroje. Nuo XVII a. iki 1945 m. šiose žemėse minimi didžiosios ir mažosios Žardės dvarai. Žardininkų rajonas (arch. R. Valatka) išsidėstęs tarp Statybininkų pr., Vingio g., Smiltelės g. ir Taikos pr., užima beveik 100 ha plotą. Du gyvenamieji mikrorajonai pastatų išsidėstymu primena raidę L, per vidurį suformuota žalioji, poilsio zona. 1981 m. pastatytame šeštajame rajone geresnė namų estetinė išvaizda, jie „aprengti“ architektūrinėmis detalėmis, be kurių ankstesnių rajonų namai atrodė labai skurdžiai. Apdailai panaudotos keraminės plytelės, ažūrinės betoninės plokštės, individualūs parapetai, įėjimų į namus stoginės. Kokybiškesnė ir vidaus apdaila. Rajono ašimi tapo I. Simonaitytės gatvė ir mikrorajonus skirianti žalioji zona. -
9. Septintasis (Bandužių) gyvenamasis rajonas
Bandužiai – paskutinis ir pats didžiausias Klaipėdos pietinės dalies gyvenamasis rajonas, suplanuotas 1974–1985 m. buvusio Bandužių kaimo vietoje. Kaimo pavadinimo kilmė siejama su XVIII a. vid. gyvenusio valstiečio Georgo Bandhuso pavarde. Gyvenamųjų rajonų statyba miesto pietinėje dalyje sunaikino senuosius vokiečių ir lietuvininkų kaimus: Budelkiemį, Žardę, Gedminų dvarą, Stariškes, Šunpetrius ir kitus. Atsižvelgiant į tai pasiūlyta gatves pavadinti jų vardais, taip atsirado Bandužių, Kuncų, Budelkiemio ir kt. pavadinimai. 139 ha ploto Bandužių rajono teritorija išsidėsčiusi tarp Smiltelės g., Šilutės pl., Jūrininkų pr. bei Taikos pr. Numatyta, kad čia įsikurs beveik 38 tūkst. gyventojų. Iš šešių jo mikrorajonų spėta pastatyti tik keturis. Architektės G. Galdikienės projektas patvirtintas 1974 m., tačiau nurodyta jį pakoreguoti kvartalo viduje numatant vietas ilgalaikėms automobilių stovėjimo aikštelėms ir suprojektuoti daugiau aukštesnių gyvenamųjų namų. Suprojektuoti ir pastatyti 5, 9 ir 10 aukštų stambiaplokščiai bei 12 ir 16 aukštų monolitiniai gyvenamieji namai. Septintojo rajono projektas įgyvendintas tik iš dalies, nebaigtas 5-asis mikrorajonas ir nepastatytas 6-asis. Ši teritorija intensyviau pradėta užstatyti atkūrus nepriklausomybę ir 2004 m. pastačius prekybos centrą BIG. 2008 m. neužstatytoje teritorijoje tarp Laukininkų ir Varpų gatvių įkurtas 8,3 ha ploto Sąjūdžio parkas. -
10. Alksnynės mikrorajonas
Alksnynės mikrorajono pavadinimas pasiskolintas iš gyvenvietės Kuršių nerijoje, kuri yra tarp Smiltynės ir Juodkrantės. Šį mikrorajoną 1975 m. buvusių daržų vietoje suprojektavo architektas R. Valatka. Čia statyti 5, 9, 10 ir 12 aukštų gyvenamieji pastatai. Namams panaudotos raudonos dekoratyvinės plytos ir pirmą kartą Klaipėdoje – lodžijų aptvėrimo plokštės su marmuro apdaila. Kvartalo kiemai nedideli, užstatymas suformuotas taip, kad maksimaliai apsaugotų nuo atšiaurių vakarų ir šiaurės vakarų vėjų. Pastatai išdėstyti prastumiant juos vienas kito atžvilgiu, kad kuo mažiau tektų žiūrėti į kaimyno langus. Alksnynėje buvo statomi prestižiniai butai: didesni, geresnio išplanavimo. Čia pirmieji namai išdygo prieš 40, paskutiniai – prieš 25 metus. -
11. Naujasis turgus (Taikos pr. 80)
Seniausia turgavietė Klaipėdos mieste XVIII–XX a. buvo įsikūrusi dabartinėje Teatro aikštėje. Antroji turgavietė įrengta Friedricho priemiestyje, dabartinio senojo turgaus vietoje. Vėliau turgūs vyko ir kitose miesto vietose: Dangės upės krantinėse, dabartinės Liepų gatvės pradžioje ir kt. Pirmoji turgaus halė mieste pastatyta 1860 metais. Sovietmečiu suplanuotas naujasis dengtas turgus pietinėje miesto dalyje (tipinį projektą pritaikė arch. A. Vitonis). Vieta turgavietei buvo parinkta dar 1979 m., tačiau leidimas statyti išduotas tik 1987 metais. Naujajame turguje įrengtos 158 prekiavimo vietos, taip pat „Universamo“ tipo maisto prekių parduotuvė, buitinio aptarnavimo kompleksas, pastogės sezoninei prekybai ir 40 vietų viešbutis. Dėl statybinių medžiagų trūkumo statybos užsitęsė, turgus atidarytas tik 1989 metais. 2014 m. vykdant turgavietės atnaujinimo darbus iškaboje nuspręsta panaudoti delfino simbolį, pabrėžiant Naujojo turgaus išskirtinumą – ypatingą žuvies produktų pasiūlą. „Delfino turgumi“ turgavietė vadinama nuo sovietmečio, kai Klaipėdoje buvo įsikūrusi garsi žuvų parduotuvė „Delfinas“. Be žuvies, turgavietėje galima įsigyti įvairių maisto produktų, tekstilės ar galanterijos prekių. 2017 m. buvo atlikti rekonstrukcijos darbai: sutvarkyta pagrindinė aikštė, pastatytas uždaras paviljonas, rekonstruota vasaros prekyvietė. Turgavietėje vidutiniškai kasdien prekiauja apie 600 žmonių. Turgus dirba kasdien nuo 7 iki 19 val., o sekmadienį viena valanda trumpiau. -
12. Kino teatras „Jūratė ir Kastytis“ (Taikos pr. 105)
Viena iš pagrindinių laisvalaikio pramogų XX a. buvo kino teatrai. Klaipėdoje sovietmečiu įkurti net septyni kino teatrai: „Baltija“, „Aurora“, „Vaidila“, „Vaiva“, „Švyturys“ (Kapitolijus), „Žemaitija“, „Jūratė ir Kastytis“. „Jūratė ir Kastytis“ – septintasis kino teatras, 1977 m. pastatytas pagal tipinį projektą, pritaikytą konkrečiai vietovei. Jame buvo numatytos dvi 400 ir 200 vietų salės. Tarp salių suplanuotas platus vestibiulis, o bilietų kasos iškeltos į atskirą priestatą. Planuota, kad šiose kasose bus parduodami bilietai į visus septynis Klaipėdos kino teatrus. Visas pastatas šiek tiek pakilęs, į vestibiulį veda laipteliai, o visas pastato dalis su šalia esančiu devynaukščiu į bendrą ansamblį jungia pratęstas stogelis. Pagrindinės statybinės medžiagos – raudonos plytos ir betonas. Kino teatrų „Jūratė ir Kastytis“ ir „Žemaitija“ projektų autorius – architektas Ramūnas Kraniauskas. 1977 m. kino teatro sieną papuošė skulptoriaus Gintauto Jonkaus skulptūra „Jūratė ir Kastytis“. Šiuo metu kino teatras uždarytas. Didžiausią smūgį „Jūratei ir Kastyčiui“ sudavė „Žemaitijos“ kino teatro modernizavimas, vėliau – „Akropolyje“ įsikūrusio modernaus kino teatro veikla. 2008 m. kino teatras laikinai atnaujino veiklą, tačiau dėl didelių lėšų išlaikymui ir nepakankamo žiūrovų skaičiaus jį teko vėl uždaryti. Kino teatro patalpose kurį laiką veikė naktinis klubas, vyko uždaros filmų peržiūros, renginiai, seminarai. 2012 m. kino teatro įranga išvežta į Palangos „Naglio“ kino teatrą. Šiuo metu kino teatro „Jūratė ir Kastytis“ patalpose veikia kazino, biliardinė, parduodama buitinė technika. -
13. Debreceno mikrorajono visuomeninis prekybos centras, fontanas ir miestų draugystės ženklas (Taikos pr. 101)
XX a. 8-ajame dešimtmetyje, siekiant įamžinti Klaipėdos ir Vengrijos Liaudies Respublikos miesto Debreceno draugystę, penktajame, Gedminų, rajone pastatytas gyvenamasis mikrorajonas ir prekybos centras gavo „Debreceno“ vardą. Už „Debreceno“ prekybos centro projektą architekto G. Tiškaus vadovaujama grupė buvo apdovanota TSRS architektų sąjungos diplomu ir premija. Kompleksas sukomponuotas net iš keliolikos atskirų aukščiu, siluetu ir konfigūracija besiskiriančių funkcinių segmentų. Visus tuos segmentus į vientisą kompleksą jungia formos įvairovė ir paviršiaus plokštumų įvairialypis skaidymas kaitaliojant aklinas bei stiklo plokštumas, naudojant tankų vertikalių elementų ritmą. „Debreceno“ visuomeninis prekybos centras buvo didžiausias tuo metu Klaipėdoje. Apskaičiuota, kad vienas „Debreceno“ prekybos centras galėtų aptarnauti visą Kretingos miestą. Maisto prekių parduotuvėje įdiegta savitarna. Tuometinis Prekybos valdybos vadovas Arkadijus Lichtinšainas čia buvo sukūręs kone tobulą prekybos sistemą, kurios pažiūrėti važiuodavo ekskursijos ne tik iš Vilniaus ar Kauno, bet ir iš visos Sovietų Sąjungos. Granitinio dekoratyvinio fontano, pastatyto 1976–1977 m., autorius A. Bosas. Jo skulptūra „Žiogas“, sukurta 1978 m., papuošė Debreceno miestą. 1970 m. skulptorius Lionginas Garla Taikos pr. ir Debreceno g. sankirtoje suprojektavo miestų draugystei skirtą ženklą, kuriame pavaizduoti Debreceno ir Klaipėdos herbai. Debreceno ženklas atnaujintas 2015 metais. -
14. Žvejų rūmai (Taikos pr. 70)
Žvejų kultūros ir sporto rūmai (projekto autorius J. Baltrėnas) pastatyti ketvirtojo (Baltijos) rajono teritorijoje 1981 m., tuometinės TSRS Žuvies ūkio ministerijos užsakymu. Tai 8 tūkst. kv. m raudonų plytų pastatas. Rūmų kompleksas suplanuotas 3 ha plote ir suskirstytas į tris zonas: žiūrovų erdvę, klubą ir sporto salę. Pastato ilgis – 96 m, plotis – 33,7 m. Už rūmų įrengtos atviros tinklinio ir krepšinio aikštelės. Didžiojoje salėje gali tilpti 1050 žiūrovų, o mažojoje – 114. Didžiojoje salėje įrengta tam laikui itin moderni besisukanti, visiškai mechanizuota ir automatizuota 24 m pločio, 24 m gylio ir 24 m aukščio scena. Žvejų rūmai turi vieną didžiausių scenų Lietuvoje (su orkestro duobe) ir tai suteikia galimybę čia koncertuoti dideliems kolektyvams, rodyti spektaklius su sudėtinga scenografija. Žvejų kultūros ir sporto rūmai buvo atidaryti 1982 m. ir ilgą laiką laikyti prestižiniais. Šiandien tai taip pat viena svarbiausių įvairių atlikėjų ir meninių kolektyvų pasirodymo vietų Klaipėdoje. Žvejų rūmuose veikia 4 teatrai: pantomimos teatras „A“, jaunimo teatras „Be durų“, Gliukų teatras ir Klaipėdos pilies teatras. Taip pat repetuoja 4 chorai, tarp jų mišrus choras „Cantare“, moterų choras „Dangė“, 2 šokių kolektyvai. Čia vyksta festivaliai „Jaunatis“ ir „Šermukšnis“. Vykdant istorinio dramos teatro restauraciją ir rekonstrukciją Teatro aikštėje, Žvejų kultūros rūmų salėje 8 metus buvo režisuojami ir rodomi Klaipėdos dramos teatro spektakliai, o 2019 m. prasidėjus Klaipėdos muzikinio teatro rekonstrukcijai, čia laikinai įsikūrė ir šis teatras. -
Dviračių maršruto schema
Maršruto atstumas 13 km, trukmė 2–2,5 valandos. Prie objekto nurodytas adresas žymi vietą, kurioje rekomenduojama sustoti. Išsamų maršrutą galite apžiūrėti Google
