Kūniškumas
Sveikųjų prabanga

Kaskart, kai, įspraudusi galvą į atramos kilpą, guliu ant masažo stalo, svarstau, kokį santykį su kūnu turi mane masažuojantis žmogus. Ne su mano kūnu, o su kūnu apskritai. Ar šis žmogus, visą dieną minkydamas svetimus žmones, prieš save mato tik abstrakčius mėsos kalnus? Atskiras raumenų skaidulas, sausgysles, ištisus metrus odos? Dar niekada neišdrįsau to paklausti.
 

Theresia Enzensberger

Greičiausiai į šį klausimą atsakyti įmanoma. Mūsų santykis su kitų kūnais iš principo yra aiškiau apibrėžtas nei su savuoju kūnu. Tai pirmiausia susiję su tuo, kad šis santykis nėra stabilus ir nuolat kinta: kartais savo kūną pamirštame, kai kada į jį pernelyg susitelkiame, o kartais apie save jis prabyla pats.
 
Įvedus apribojimus dėl koronaviruso, dienas leidžiu ant sofos. Švaistau laiką, be tikslo maluosi internete. Įsistebeiliju į savo telefoną, nukūnyta skaitmeniniame pasaulyje, o iš jo pasipila tūkstančiai svetimų kūnų nuotraukų, kurias darė ir paviešino žmonės, norintys per jas įsitikinti savo kūnais. Matau instrukcijas, kaip optimizuoti savo kūną, receptus, sporto rutiną, odos procedūras, žvelgiu į nenusakomą dekoracijų įvairovę ir skaitau istorijas apie žmones, kurie operuojasi, kol pasikeičia neatpažįstamai. Ypač glumina istorija, kurioje pasakojama apie vyrus, atsidavusius nepasiekiamam vyriškumo idealui (keliais lygmenimis) ir galvojančius, kad jų statusas visuomenėje priklauso nuo žandikaulio formos. Jie darosi nesuskaitomą daugybę operacijų, kad priartėtų prie savo idealaus įvaizdžio. Forume vienas iš jų rašo: „Norėčiau apsigyventi plastikos chirurgo kabinete. Man pakaktų tik lovos vienoje iš jo laboratorijų. Tik lovos, virtuvėlės ir interneto ryšio. Noriu įsijausti į savo kūną ir gauti patvirtinimą, žvelgdamas į veidrodį ir matydamas nepriekaištingą kaukolę. Pamatęs menkiausią deformaciją, pakviečiu chirurgą, kuris tuoj prisistato su savo asistentu ir peiliu rankoje, pasiruošęs mane prapjauti.“
 
Šis ilgesingas pasakojimas mane žavi tuo, kad jis paradoksaliai drauge išreiškia tiek susvetimėjimą, tiek patvirtinimą. O gal tai joks paradoksas, gal susvetimėjimo aktas, tai yra bandymas savo kūną matyti kaip kažką svetima, iš tiesų yra savęs patvirtinimo aktas – būtent dėl to, kad svetimas kūnas mums atrodo ne toks slėpiningas kaip savasis. Tam įtaką daro kūno samprata, lydinti mus nuo apšvietos laikų arba bent jau nuo šiuolaikinės medicinos plėtros XVIII ir XIX amžiais. Kūnas kaip mašina, kaip funkcija, kaip objektas. „Biohakerystės“ šalininkai, vartojantys tikslias hormonų, psichotropinių medžiagų ir vitaminų kokteilių dozes, į kūną žiūri kaip į kompiuterį. Jiems tikriausiai nelabai įdomu, kad Donna Haraway dar 1985 metais savo „Kiborgų manifeste“ („Cyborg Manifesto“) teigė, kad riba tarp žmogaus ir mašinos, tarp gamtos ir technologijų – nebereikalinga. Biohakeriams, inceliams, instagramų merginoms, net ir ezoterikų frakcijai, kartais kaltinančiai patį vėžiu sergantį pacientą dėl jo ligos, svarbu tik viena: kad kūnu būtų galima manipuliuoti, jį kontroliuoti, jį pažinti.

Reikia galėti sau leisti turėti tokią iliuziją, sveikųjų prabangą, tų, kurių kūnas nedaug nukrypsta nuo baltumo, vyriškumo ir lieknumo normų. Susan Sontag rašo: „Kiekvienas gimusysis turi dvi pilietybes: vieną – sveikųjų, o kitą – ligonių pasaulyje. Nors mes visi mieliau naudojamės geruoju vardu, visgi anksčiau ar vėliau esame priversti bent trumpam pateikti kitą pilietybės pasą“. Tačiau dauguma žmonių daro viską, kad kuo skubiau pamirštų savo viešnagę ligonių pasaulyje. Savo kūrinyje „On Being Ill“ Virginia Woolf stebisi, kad liga neužėmė svarbesnės vietos pasaulio literatūroje ir teigia: „Išskyrus keletą išimčių, literatūra visomis išgalėmis siekia išsaugoti ambiciją, jog jai labiausiai rūpi dvasia; jai kūnas – lango stiklas, pro kurį siela žvelgia skaidriai ir atvirai, ir, išskyrus vieną kitą aistrą, tokias kaip geismas ir godumas, yra niekinis, apleistinas ir nesamas.“
 
Liga ir skausmas yra prisiminimai, mums primenantys ne tik tai, kad esame mirtingi, bet ir tai, kad savas kūnas lieka tiek nuolat esamas, tiek nesuprantamas. Tai geriausiai žino lėtinėmis ligomis sergantys ligoniai. Menininkė ir autorė Carolyn Lazard apie savo ligos patirtį rašo: „Kūnas yra per daug gremėzdiškas, kad tilptų į totalizuojantį diskursą. Kartais mano kūnas būna skaidrus, tai rodo karmos, veiksmo ar reakcijos pavyzdys. Kartais jis yra kieta neįžvelgiamos ir nesuvokiamos materijos masė. Tačiau aš visuomet esu savas kūnas, nepaisant to, kad jis nesileidžia kontroliuojamas.“
 
Sergant lėtine liga, kūnas yra nuolat juntamas, jis nuolat primena apie save – dažnai per skausmą.

Dauguma moterų per savo gyvenimą ne savo valia per skausmą mokėsi bejėgystės, taigi bent jau nujaučia, ką reiškia, kai negali kontroliuoti savo kūno. Maždaug dvidešimt metų kartą per mėnesį mane ištinka skausmas. Jis nenuspėjamas; kartais negaliu atsikelti ir esu priversta visiškai pasiduoti aštriems skausmams savo pilve, kartais mano kūne įsijungia ekstremaliosios situacijos režimas, o kai kada skausmas kunkuliuoja, tačiau maloningai lieka viduje ir leidžia bent jau išgyventi dieną. Serialo „Fleabag“ pagrindinė veikėja susitinka vyresnę moterį, beveik su euforija pasakojančia apie pasibaigusį menopauzės laikotarpį ir tai, kad jai daugiau nebeteks kęsti skausmo. Ji sako: „Moterys gimsta su skausmu, tai mūsų fizinė lemtis – menstruaciniai skausmai, žaizdotos krūtys, gimdymai, juk tu žinai. Mes visą gyvenimą savo viduje nešiojamės skausmą. Vyrai – ne. Jiems tenka išrasti tokius dalykus, kaip dievai ir demonai, jie imasi karo, kad galėtų ką nors jausti ir vienas kitą liesti. O mūsų atveju visa tai vyksta viduje. Ištisus metus savyje nešiojamės cirkuliuojantį skausmą.“
 
Supraskite mane teisingai: kad ir kaip buvo gera televizoriaus ekrane išvysti patvirtintą savo pačios patirtį, visgi nemanau, kad ši patirtis yra neišvengiama lemtis. Patriarchato skandalas yra tai, kad vokiečių kalboje pašaipiu eufemizmu vadinami „menstruacijų nusiskundimai“ (vok. Menstruationsbeschwerden) nėra išsamiau ištirti, kad šių skausmų „gydymas“ apsiriboja keletu ibuprofeno ir buskopano tablečių, kurias man išgėrus, jos išnyksta tarsi lašas ant nepakeliamai karšto akmens. Skandalas yra ir tai, kad endometriozė – tai liga, kurios priežasčių medicina nežino, taip pat neturi ir specialios diagnostikos, jau nekalbant apie galimybę ją išgydyti.

Taigi čia pirmiausia kalbame apie skirtingai suvokiamą kūną ir tai matyti iš to, ar savo pačių autonomijos įtvirtinimą iškeliame aukščiau kūno. Carolyn Lazard rašo: „Radikali kūno autonomija lemia tai, kad jis negali būti drauge modifikuojamas. Jis priešinasi mūsų optimaliam produktyvumui ir suserga.“ Žodis „liga“ etimologiškai reiškia „silpnybę“ arba „silpnumą“, ir ši reikšmė jau apima ligonių stigmatizavimą. Siekiant naujai apibrėžti ligą, reiktų iš esmės pertvarkyti visą kapitalizmo vertybių sistemą, pagal kurią silpnybė prilygsta moraliniam nusižengimui. Galbūt pirmasis žingsnis to link būtų nauja kūno apibrėžtis – tai, ką „Sergančios moters teorijoje“ („Sick Woman Theory“) daro Johanna Hedva: „kažkas, kas visada ir visų pirma yra pažeidžiama <...>. Jeigu remiamasi prielaida, kad kūnas apibrėžiamas per savo pažeidžiamumą, o ne tik laikinai yra jo veikiamas, tada darytina išvada, kad jis nuolat yra priklausomas nuo pagalbos infrastruktūros, todėl, atsižvelgdami į šį faktą, turime pertvarkyti pasaulį.“
 
Iš principo tai yra tai, kas įvyko visame pasaulyje koronaviruso pandemijos akivaizdoje. Kai kuriems tokia pertvarka reiškia grėsmę. Tai, kad koronavirusas liečia galimai visus, neleidžia apibrėžti tam tikros ligonių grupės, kurią vėliau būtų galima stigmatizuoti – istoriniu požiūriu tokia taktika buvo dažnai mėgiama, norint nukreipti į išorę baimę dėl savo pačių silpnybės.
 
Žinių vaizdo įrašuose matyti įtūžę žmonės, naciai, ezoterikai, sektų nariai ir dar daugiau nacių. Galėčiau lažintis, kad jiems būdingas bendras bruožas: silpnybė jiems atrodo grėsminga. Jie nenori, kad iš jų būtų atimta iliuzija apie manipuliuojamą, funkcionuojantį, bet visų pirma, kontroliuojamą kūną.