Nidos meno kolonijos projektai ir perspektyvos
„Mes - kaip maža nevyriausybinė organizacija“

Rasa Antanavičiūtė
Rasa Antanavičiūtė | © privat

Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija 2013 m. kovo 13 d. švenčia savo antrąjį gimtadienį. Jau XIX ir XX a. nepakartojamas Kuršių nerijos kraštovaizdis ir nuošali vieta traukė menininkus ir intelektualus, ieškančius ramybės ir įkvėpimo. Vilniaus dailės akademija, įsteigdama mąstymą ir kūrybą skatinančią Nidos meno koloniją, atgaivino šią tradiciją ir kviečia burtis šioje ypatingoje vietoje meno studentus, profesionalius menininkus ir besidominčius menu iš Lietuvos ir kitų šalių. Kolonijos direktorė Rasa Antanavičiūtė savo interviu kalba apie kolonijos kūrimąsi ir gyvenimą.

Kas paskatino įsteigti tokią Nidos meno koloniją, kokia ji yra šiandien?

Tai, kad Vilniaus dailės akademijai būtų gerai turėti savo bazę Nidoje, buvo Arvydo Šaltenio, buvusio akademijos rektoriaus ir atsidavusio tapytojo, idėja. Ši idėja, žinoma, kilo iš Nidos, kaip garsių menininkų kūrybinės vietos, istorijos. Galiausiai buvo pasirinkta ir konkreti vieta - senas sandėlis, jį akademija ir nusipirko.

Tačiau pastatas atrodo kaip naujas.

Nidos meno kolonija
Nidos meno kolonija | © Nidos meno kolonijos archyvas
Taip, tačiau iki 2009 m. nebuvo jokių renovacijos darbų. Pastatas buvo įrengtas, kad jame būtų galima įsikurti. Viskas prasidėjo nuo vasaros kūrybinių dirbtuvių, į Nidą suvažiuodavo studentai ir dėstytojai. Kūrybinės dirbtuvės buvo ir yra studijų dalis. Jos vyksta nuo birželio iki sausio mėnesio. Po to rengiamos parodos, kuriose eksponuojami geriausi darbai. 2009 metais kilo idėja Nidą paversti Vilniaus dailės akademijos tarptautinių mainų centru, vieta, kurioje susitiktų skirtingų meno mokyklų atstovai iš įvairių šalių, keistųsi patirtimi ir kartu kurtų. Nida turėjo sukelti tarptautinį susidomėjimą akademija. Kadangi tada buvau atsakinga už projektų valdymą, užsiėmiau ir šiuo reikalu.

Iš pradžių egzistavo tik labai bendros pamatinės taisyklės, pavyzdžiui, kad laukiami ir profesionalūs menininkai, ir studentai. Pamažu menininkų rezidencijos ir gyvenamųjų vietų kūrimas pradėjo įgauti konkretesnes formas. Finansavimą gavome iš European Economic Area ir Norway Grants. Atsirado galimybių renovuoti pastatą ir pritaikyti jį meninio ir kultūrinio kvalifikacijos kėlimo reikmėms. Galėjome įsigyti viską, pradedant nuo plytų ir baigiant kompiuteriais, lėkštėmis, šaukštais ir puodeliais. Paprasčiausiai viską, ko mums reikėjo.

Taigi pirmapradė idėja buvo sukurti vietą Vilniaus dailės akademijos studentams, kurioje jie galėtų mokytis, eksperimentuoti ir kurti. Vėliau tai išsiplėtė, nes kilo mintis išplaukti į tarptautinius vandenis ir paskatinti mainus.

Taip, tiesa, nors jau ir prieš tai buvo užsimezgusi Fotografijos ir medijų meno studijų krypties partnerystė su Vokietijos Kelno medijų meno aukštąja mokykla. Ši aukštoji mokykla buvo pirmoji, kuri 2008 metais tapo mūsų tarptautine partnere.

Kodėl kaip idealiausia šiam projektui buvo pasirinkta Nida?

Nidos peizažas
Nidos peizažas | © Nidos meno kolonijos archyvas
Nida – nepakartojamas Lietuvos kampelis. Daug Lietuvos žmonių mielai leidžia čia savo atostogas, ji yra patraukli ir žmonėms už Lietuvos ribų. Šios vietovės gamta net svarbesnė už istoriją. Nida yra netoli Rusijos sienos, tad lengviau bendradarbiauti tarptautiniu mastu, Nidą supa jūra, ir tai žavi žmones. Šios vietos nuošalumas taip pat buvo svarbus galvojant apie menininkų rezidencijų programas. Ne sezono metu čia nepaprastai ramu.

Turime penkias studijas, kuriose gali dirbti menininkai. Šalia šių programų nuolat įgyvendiname ir trumpalaikius projektus. Tokiu būdu kuriasi tam tikra tarptautinė bendruomenė, kuri kas du mėnesiai keičiasi. Tai susiję su to, kad menininkai atvyksta ir išvyksta. Paprastai mažiausia rezidencijos trukmė yra vienas mėnuo. Ši vidaus bendruomenė turi atitinkamas savo taisykles, veikia pagal skirtingas socializavimosi schemas, ir tai labai pasiteisino. Juk menininkai atvyksta į visiškai kitą aplinką, į vietą, kurioje anksčiau nėra buvę, į labai ypatingą ir labai gražų kampelį, paprastai į gerą profesionalių menininkų draugiją, atvyksta keliems mėnesiams, – kaip tik tai ir yra esminis kūrybos proceso skirtumas.

Ar meno kolonijos programos savo turiniu pirmiausia orientuotos į praktinę meninę veiklą, ar teorijai čia taip pat skiriama dėmesio?

Tai priklauso nuo projekto. Pernai buvo surengta kuratorių rezidencija, kuri iš esmės buvo skirta teorijai. Paprastai konkursas rengiamas atitinkama tema, menininkai pasirenka norimą temą, kurioje siekia pasigilinti. Juos globoja kuratoriai, rengiamos diskusijos, o viskas pabaigiama paroda.

Tai reiškia, kad tema tyrinėjama irgi meniniu požiūriu?

Žinoma, juk čia gimsta menas. Kalbama apie meninius tyrimus. Beje, esame atviri ir grynai akademiniams moksliniams tyrimams, tačiau rezidencijos programų metu paprastai jų nesiimama. Kartais kuratoriai atvyksta pristatyti kokios knygos, arba, pavyzdžiui, menotyros studentai atvažiuoja tiesiog atitrūkti nuo kasdienės rutinos ir naudodamiesi vietos ir patalpų privalumais pastūmėti į priekį savo darbus. Iš esmės siekiame tyrinėti meninės veiklos procesus, vaizduojamojo meno raidą, apžvelgiame meno tyrimus. Labai norėčiau, kad netolimoje ateityje būtų surengtas metinis renginys, skirtas grynai moksliniams meno ir kultūros tyrimams.

Vieniems mums organizuoti renginius kiek sunkoka. Todėl visad džiaugiamės žmonėmis, turinčiais idėjų, norinčiais ką nors kurti ir mielai norinčiais padėti įgyvendinti šias vizijas.

Ar jūs siekiate įgyvendinti ir projektus, kurie skirti kultūriniam švietimui, skirti žmonėms, neturėjusiems jokio ryšio su meno ir kultūros tyrinėjimais ir su kūryba?

Jaunieji Nidos meno kolonijos kūrėjai
Jaunieji Nidos meno kolonijos kūrėjai | © Nidos meno kolonijos archyvas
Keletas tokių iniciatyvų yra. Viena iš jų buvo meno projektas „Telling the Baltic“. dalyviai rinko vietinių Nidos gyventojų papasakotas istorijas ir jas meniškai įgyvendino. Istorijų pasakotojai patys buvo pakviesti į projektą, lankytis kolonijoje ir dalyvauti atidarant parodą. Be to, mes organizuojame atvirų durų dienas studijose tiems, kurie smalsūs ir nori pamatyti, kas vyksta kolonijoje, ką ten daro menininkai, kaip jie dirba ir pan. Bet ši koncepcija nepasiteisino kaip sėkminga, todėl mes mėginame ją keisti, ieškome kitų kelių. Geresnis sudominimo būdas tikriausiai yra parodos. O tos atvirų durų dienos veikiausiai nefunkcionuoja ir dėl to, kad šios dvi grupės užmegzti tarp savęs ryšį taip paprastai ir spontaniškai tiesiog negali. Pernai rengėme filmų peržiūras vietos gyventojams, tačiau subtitrų parengimas atėmė labai daug laiko, tad šiais metais nutarėme dažniau kooperuotis su Goethe‘s instituto, Prancūzų kultūros instituto ar „Kino pavasario“ filmų festivaliais.

O kaip Jūs susirandate dalyvių už Nidos ribų?

Pavyzdžiui, pernai vasarą surengėme meno mokyklą, ketiname ją pakartoti ir šią vasarą, Pakvietėme į fotografijos ir spaudos technikos kursus. Už kursus mokamas mokestis panaudojamas kaip honoraras kursų vadovams, profesionaliems Vilniaus dailės akademijos menininkams ir dėstytojams, dėstantiems Nidoje. Paprastai tai būna trijų-keturių dienų kursai. Po jų dalyviai iškeliauja su savo kūrybos produktais rankose.

Tu direktorė. Kokius matai savo uždavinius?

Sunkus klausimas. Mes esame maža komanda: direktorius, meno vadovas ir projektų koordinatorius, gyvenantis Nidoje. Aš ir meno vadovas Vytautas Michelkevičius keliaujame pirmyn atgal. Tad iš esmės visi dalijamės užduotimis priklausomai nuo to, kur kas tuo metu yra. Ir esantis Nidoje daro daugiau ar mažiau beveik viską. Pavyzdžiui, daliji atvykusiems rankšluosčius ar raktus... Vilniuje aš nuolat bendrauju su Vilniaus dailės akademija, susitinku su žmonėmis, sudarinėju metų balansus ir sąmatas, rašau paraiškas ir t.t. Vytautas paprastai būna kolonijoje, tad daugiausia bendrauja su lankytojais. Tačiau turime ir projektų kuriuos vykdome atskirai. Pavyzdžiui, vadinamoji Intensyvioji Erasmus programa, yra mano projektas, Vytautas turi savų. Vytautas daugiau rūpinasi menine programa, tai jau galima suvokti iš jo pareigybės apibūdinimo, o aš esu atsakinga už viską: už programą, finansus, personalą, atlyginimus, taigi viską.

Ar jus finansuoja ir Vilniaus dailės akademija?

Akademija nori, kad meno kolonija tvariai dirbtų, būtų nepriklausoma, ir tai mus bent jau teoriškai artina prie nevyriausybinės organizacijos modelio. Lėšų, reikalingų pastatui išlaikyti, visas kitas išlaidas, pavyzdžiui, savo atlyginimus, turime užsidirbti patys. Iki šiol to padaryti nebuvo įmanoma, tad dalį lėšų kolonijos išlaikymui skirdavo akademija. Pernai tai sudarė trečdalį biudžeto, šiemet jau daug mažesnę dalį, tik penktadalį. Darome pažangą, netrukus planuojame išsilaikyti be akademijos pagalbos ir pasiekti savo tikslą - tapti finansiškai nepriklausomais.
 

Rasa Antanavičiūtė, viena iš Nidos meno kolonijos iniciatorių, Nidos meno kolonijos direktorė, meno istorijos doktorantė. Tyrinėja meno viešosiose erdvėse ne meno tikslais temas, pavyzdžiui: Diskursas apie valdžią, Atminties rekonstrukcija ir įprasminimas ir tt. Anksčiau dirbo Vilniaus dailės akademijos tarptautiniame skyriuje, po to projektų valdymo biure.