Išplėstinė Lietuva
Šalčininkai: tarp lokalių tapatybių ir didžiųjų istorinių pasakojimų

Simonas Teškevičius

„Žvelk širdimi į širdį/Miej serce i patrzaj w serce!“ – tai paskutinė Adomo Mickevičiaus eilėraščio „Romantika“ eilutė, neatsitiktinai dvejomis kalbomis iškalta ant poetui skirto paminklo, stovinčio pagrindinėje Šalčininkų miesto aikštėje. Ji simboliškai žymi XIX a. pradžioje užgimusį lenkiškąjį romantizmą, kuriame nepaprastą vietą užėmė buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriniai bei kultūriniai vaizdiniai. Adomo Mickevičiaus kūryba ir jau vėliau - „Pone Tade“, lenkiškai užrašytos eilutės: „Lietuva, Tėvyne, mano“, dabartiniuose kontekstuose perteikia pilietinio patriotizmo idėją, kuri vietiniams gyventojams atveria galimybes kurti kalbinius bei etninius slenksčius peržengiančias atminties kultūras ir istorinius pasakojimus.
 
45 kilometrus nuo sostinės Vilniaus nutolusius Šalčininkus, Lietuvos kontekste, išskiria čia gyvenančių žmonių tautinė bei religinė įvairovė. Iš kiek daugiau nei 30 000 gyventojų, apie 80% sudaro lenkai, 10% – lietuviai, 5% – rusai, 3% – baltarusiai. Tai vienintelis regionas, gana etniškai homogeniškoje šalyje, kuriame lietuviai sudaro absoliučią mažumą. Dėl šios priežasties, dažnai vietinių gyventojų kuriami istoriniai pasakojimai, orientuoti į unikalių tapatybių palaikymą, kontrastuoja su lietuvių daugumoje dominuojančiu „kito“ įvaizdžiu. Šalčininkų rajonas – tai įvairialypių tapatybių susikirtimo vieta, kurioje geriausiai atsiskleidžia platesnė pietryčių Lietuvos, istoriškai dar vadinamos Vilnija arba Vilniaus kraštu, o vietinių gyventojų - Wilenszcyzna, problematika.

Šalčininkai „kito“ požiūriu

Šiandieniniai Šalčininkai – tai „raktas“, atveriantis supratimą apie Lietuvoje vis dar kylančias tarpetnines įtampas. Tačiau jų priežastys slypi istoriniuose procesuose bei lietuviškų ir lenkiškų tapatybių sąveikoje praėjusio šimtmečio tėkmėje, kurie suformavo iki šiol gyvuojančius stereotipus. Todėl siekiant suprasti regiono unikalumą, yra būtina paaiškinti istorines priežastis, nulėmusias jų atsiradimą.
 
Moderni lietuvių tauta pradėjo formuotis XIX ir XX amžių sankirtoje. Kaip ir daugelis kitų, tuo metu besikuriančių tautų, lietuviai turėjo atrasti išeities tašką, leidžiantį apsibrėžti savo kitoniškumą. Sociologiniu požiūriu, reikėjo suvokti, kad „mes esame mes, nes nesame kiti“. Šiame procese lemiamas „kito“ vaidmuo atiteko lenkakalbei, tuo metu dar tik įsivaizduojamos, Lietuvos visuomenei. Kitaip tariant, moderni lietuvių tapatybė, visų pirma, atsispyrė nuo lenkiškųjų tapatybių: nuo senosios pilietinės LDK tapatybės, kurią įkūnijo Adomas Mickevičius ir nuo naujai besikuriančios modernios, etnolingvistiniais kriterijais paremtos, lenkiškosios tapatybės. Tai nulėmė neigiamo požiūrio į lenkakalbės Lietuvos visuomenės ir bendros lietuvių – lenkų istorijos įvaizdžių susiformavimą didžiajame lietuvių tautos istoriniame pasakojime. Nors tuo metu kalba tapo viena iš aiškiausiai tautas skiriančių distinkcijų, tačiau modernus lietuviškas nacionalizmas, apeliuodamas į rytines Lietuvos žemes, jose negalėjo pritaikyti kalbinių kriterijų. Čia didžiąją gyventoju dalį sudarė ne lietuviakalbiai. Dėl to į juos buvo pradėta žvelgti per istorines bei etnines kategorijas – susiformavo polonizuotų lietuvių stereotipas, kuris vietinius gyventojus traktavo kaip amžių tėkmėje nutautėjusius ir savo kalbą pamiršusius tautiečius.
 
Neigiami stereotipai dar labiau įsigalėjo tarpukariu. 1920 m. Nepriklausomybės karų metu, Vilnius ir visa pietryčių Lietuva buvo prarasta ir šis kraštas iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios priklausė Lenkijai. Šiuo laikotarpiu išaugo visa lietuvių karta, kuri buvo auklėjama Vilniaus praradimo dvasioje – tai buvo didžioji lietuvių tautos trauma su aiškiai įvardijamais kaltininkais.
 
Antrojo pasaulinio karo metu tarpetninės įtampos dar labiau paaštrėjo ir peraugo į tiesioginius konfliktus tarp lenkiškosios Armijos Krajowos, provokiškų lietuvių policijos batalionų, lietuvių Vietinės rinktinės bei sovietinių partizanų. Regiono gyventojai, kaip niekas kitas Lietuvoje, nukentėjo nuo vienos prieš kitą kovojusių pusių. Šiandien tai liudija Šalčininkų rajone, Rūdninkų girios apylinkėse stovintys paminklai, skirti išžudytiems ištisiems kaimams.
 
Beveik pusę amžiaus trukusios sovietinės okupacijos metu etniniai klausimai buvo įšaldyti. Pirmaisiais pokario dešimtmečiais pasikeitė regiono gyventojų sudėtis – didelė dalis inteligentijos buvo ekspatrijuoti į Lenkiją, nemažai gyventojų į Šalčininkų rajoną atsikėlė iš Baltarusijos. Visgi iki pat 9-ojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjusio atšilimo, tautiniai klausimai buvo mažai liečiami. Tik 1990-iais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę bei dingus cenzūrai, atgijo diskusijos apie tautines tapatybes bei istorinę atmintį. Įsivyravo nepasitikėjimo atmosfera, kurią dar labiau kurstė vietinių lenkų lyderių siekiai sukurti kultūrinę ir politinę autonomiją. Lietuvių dauguma į regioną žvelgė su senais stereotipais ir baime vėl prarasti Vilnių. Nors palaipsniui politinė įtampa atslūgo, tačiau iki šių dienų išlieka neišspręsti klausimai dėl dviejų kalbų vartojimo viešumoje, dėl dvikalbių lentelių ir kitų klausimų, kuriuos bendrai galima apibūdinti kaip „W“ problemą. Antra vertus, regiono daugiakultūriškumas iki šiol yra neretai ignoruojamas. To pavyzdys – įstatymu įtvirtinti lietuvių etnokultūriniai regionai, iš kurių vienam – Dzūkijai ir yra priskiriami Šalčininkai.

Šalčininkai: lokalios tapatybės

Eilė sociologinių bei antropologinių tyrimų atskleidžia, kad regiono gyventojai savęs su dzūkais netapatina, nors Vilniuje dirbantys etnologai neretai bando nupiešti priešingą paveikslą. Nepaisant to, regioninė tapatybė ir apskritai, lokalumas čia turi itin didelę reikšmę, tačiau šis jo turinys yra visai ne etnokultūrinis dzūkiškumas, o savęs tapatinimas su Vilniaus kraštu arba Vilnija. Antra vertus, dažnam vietiniam gyventojui svarbu pabrėžti ir pilietinę savo daugiasluoksnės tapatybės dalį, todėl dažno gyventojo, paprašyto įvardinti savo tautybę, atsakymas susideda iš kelių dėmenų: Lietuvos lenkas, lenkų kilmės lietuvis, lenkas iš Vilniaus krašto ir panašiai.
 
Tokias daugiasluoksnes tapatybes atskleidžia ir čia vyraujantys istoriniai pasakojimai, kuriuos išreiškia įvairios atminties vietos. Per pastaruosius 20 metų Šalčininkų rajone naujai sutvarkytų muziejų ekspozicijose, paminkluose bei memorialinėse vietose dominuoja istoriniai naratyvai, skirti pabrėžti bendrą lietuvių – lenkų sugyvenimą amžių tėkmėje – Abiejų Tautų Respublikos laikotarpį (1569–1795 m.) bei garsiausias to laikmečio asmenybes ir pasiekimus. Čia aktualizuojama XIX a. pirmos pusės romantikų poetų, bendrų lietuvių – lenkų sukilimų vadų bei dalyvių, žymiausių to laikmečio mokslininkų atminimas. XX a. istoriniuose įvykiuose aktualizuojama Armijos Krajovos atmintis, kuri lietuvių daugumos požiūriu vis dar kelia įtampas.
 
Visgi čia kuriami istoriniai pasakojimai yra orientuoti į lenkus, lietuvius, baltarusius, rusus vienijančias atminties formas. Jais pabrėžiamas Šalčininkų rajono daugiakultūriškumas bei akcentuojami bendro sugyvenimo elementai. Taip čia gyvenančios skirtingos tautinės bendruomenės gali atrasti vietą Lietuvos istorijoje ir jaustis pilnaverte pilietinės visuomenės dalimi. Nepaisant to, kad atminties vietos bei jomis perteikiami istoriniai pasakojimai neretai susikerta su lietuvių daugumos kuriamu didžiuoju istoriniu naratyvu, tačiau pastaruoju metu regione lankosi vis daugiau lietuvių iš kitų šalies vietų, kas A. Mickevičiaus žodžiais tariant, leidžia žvelgti širdimi į širdį ir palaipsniui naikinti iš istorijos atsineštus stereotipus.