Goethe‘s instituto tema šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje – „(Ne)pasiklydę vertime - doch nicht verloren in Übersetzungen“. Mūsų renginiuose dalyvaujantys vertėjai atsako į tris pateiktus klausimus:
Kokią knygą šiuo metu skaitote? Ar rekomenduotumėte ją kitiems?
Rimantas Kmita: Turbūt nebūna, kad skaitau vienu metu vieną knygą. Iš dabar skaitomų galiu paminėti Floriano Ilieso (Illies) mikroistorijų romaną „1913. Šimtmečio vasara“, kurią man smagu skaityti, nes puikiai matai, kiek panašių ir prieštaringų dalykų vyksta vienu metu, ir kad nemiršta tikėjimas, kad istorijos yra visur ir jos laiko pasaulį.
Rūta Jonynaitė: Paskutinės skaitytos knygos - vokiškos: ką tik perskaičiau Josepho Rotho romaną „Beichte eines Mörders, erzählt in einer Nacht“ („Žudiko išpažintis, papasakota vieną naktį“ – lietuviškai šio romano, deja, nėra), dabar skaitau Saschos Stanišic „Herkunft“ (Kilmė), laimėjusį praėjusį rudenį Vokietijos knygų premiją. Abi knygas rekomenduočiau, tik, deja, skaitantiems vokiškai; bet Josephą Rothą labiau – koks pasakotojas!
Markus Roduner: Pastaruosius pusantrų ar dvejus metus šalia savo vertėjo ir lektoriaus darbo buvau „apsikrovęs“ literatūriniais vertimais iš lietuvių kalbos, taigi nelabai turėjau laiko kitokioms knygoms. Pagaliau pradėjau skaityti Jaroslavo Melniko kriminalinį romaną „Adata“. Nors dar nedaug jo perskaičiau, kol kas man jis atrodo labai įtraukiantis ir aš jį rekomenduočiau.
Koks praėjusių metų kultūrinis įvykis Jus labiausiai nuvylė ar suerzino?
Rimantas Kmita: Galvojau, kad jau prasidėjo skandalas dėl Metų knygos rinkimų, tai bus suformuluotos rimtesnės mūsų literatūros kritikos, literatūrinio gyvenimo problemos, bet vėl liko jausmas, kad daugiau liko nutylėta negu pasakyta.
Rūta Jonynaitė: Apie nuvylusį kultūros įvykį ilgai galvojau, bet nieko labai nuviliančio neprisiminiau - gal todėl, kad gan atidžiai renkuosi, kur eiti, o tai, ką pasirenku, paprastai nenuvilia.
Markus Roduner: Atsakyti į šį klausimą man labai sunku, kadangi į galvą neateina joks kultūrinis įvykis, kuris būtų mane nuvylęs. Jeigu atrodo, kad taip galėtų atsitikti, aš ten net neinu. O jeigu mane vis dėlto kažkas nuvilia, tai greitai ištrinu iš atminties. Neigiami atsiminimai tik apsunkina.
Vokietijoje 1989 metų įvykiams apibūdinti dažnai vartojamas žodis „Wende“. Kaip Jūs jį išverstumėte į lietuvių kalbą?
Rimantas Kmita: Vertimas čia turbūt mažai padėtų. Lietuvai labiau tiktų tie žodžiai, kurie tuo metu apibūdino situaciją – Sąjūdis, pabudimas, atgimimas. Kartais juk ir sakome „atgimimo metų literatūra“ apie maždaug 1988-1992 metus.
Rūta Jonynaitė: „Wende“ – sunkus klausimas :-). Vienoje grožinėje knygoje, po ilgų svarstymų ir galvos laužymo, esu išvertusi „pervarta“, bet palikau tekste ir tą vokišką „Wende“. Ir nesu ta „pervarta“ visiškai patenkinta. Apskritai manau, kad reikėtų neversti, kaip į jokias kalbas neverčiama kokia nors perestroika ir pan.
Markus Roduner: Jeigu tuo turima omenyje Vokietiją, versčiau „Berlyno sienos griūtis“, arba, jeigu norima išversti suprantamiau lietuviams – „Sąjūdžio laikai“, kas, mano manymu, tiksliausiai atspindi lyginamą fenomeną.
Mūsų renginiai Vilniaus knygų mugėje 2020:
