Drezdeno modelis
Demokratijai reikia piliečių teatro
Piliečių teatro idėja jau nuo Švietimo epochos laikų jaudina Vokietijos teatro pasaulį. Drezdeno „Piliečių scenos“ aprašymas 2013 m. sausio mėn. vykusios konferencijos „Ką gali duoti gerai veikiantis pastovus piliečių teatras?“ proga.
Teatras – svarbi tautos ir jos piliečių švietimo institucija. Taip jį savo veikale „Ką gali duoti gerai veikiantis pastovus teatras?“ apibūdino Friedrichas Schilleris. „Pastovi scena”, kurią reikia įkurti, turinti tapti vienas iš žmonių gyvenimo kelrodžių. „Proto apšvieta“, „papročių ugdymas“, „aistrų ir juslių sublimacija“ – tai, pasak F.Schillerio, yra pagrindiniai tikslai, kurie galintys įtakoti „harmoningą visų asmenybės jėgų vystymąsi“. Galimą šios koncepcijos dramaturgiją jau XVII a. pabaigoje pasiūlė F. Schillerio kolega, dramaturgas Gottholdas Ephraimas Lessingas, sukūręs miestelėnų tragedijos žanrą. Herojai čia turėjo būti „nudrėbti iš to paties molio“, kaip ir žiūrovai. Tai tiko, stiprinant publikos ir aktorių ryšį, siekiant žiūrovo mimetinės identifikacijos ir iš jos kylančio savęs pažinimo. Tačiau nei G. E. Lessingas, nei F.Schilleris neketino ant teatro scenos pakviesti vaidinti mėgėjų. Šie kūrėjai kaip tik veikiau jau stengėsi išguiti iš keliaujančių teatro trupių aktorių jų diletantiškumą.
Aktoriai mėgėjai socialiniu ir estetiniu požiūriu tapo įdomūs tik įsitvirtinus miestų ir valstybiniams teatrams bei aktorystei tampant profesija. Po 1968-ųjų judėjimo teatro pasaulyje susiformavo nauja teatro samprata: kritikuojant vyraujančią režisūrinio ir vadovaujamojo teatro struktūrą, kartu didėjo susidomėjimas visuomenės tikrove. Mėgėjai buvo ne tik leidžiami į sceną, bet net ir joje pageidaujami. Įvairiose vietovėse buvo bandoma kurti teatrus, kuriuose vaidino mokiniai, kaimiečiai, kaliniai, senjorai, imigrantai ar neįgalieji. Dažniausiai tai būdavo realizuojama atskirtų projektų forma. Nuo to laiko „autentiškumo“, kuris tapo tam tikru estetiniu burtažodžiu, vis dažniau ėmė siekti ir tradiciniai profesionalų teatrai.
„Piliečių scena“: Drezdeno modelis
Nuo 1990-ųjų tapo mada ant miestų ir valstybinių teatrų scenų kviesti mėgėjus. Tai išsivystė į teatrinį liaudies judėjimą, kurio viršūne tapo „Rimini Protokoll“ projektai su savo „Kasdienybės ekspertais“ ar Volkerio Löscho „Piliečių chorai“, o pagrindą sudarė pasirodymai jaunimo klubuose bei gausybė įvairių piliečiams skirtų teatrų projektų.2009 m. pirmą kartą po valstybinio teatro stogu buvo įsteigtas piliečių teatras, kaip naujas teatro segmentas. Nuo to laiko piliečiai patys ant Drezdeno „Piliečių scenos“ gali atskleisti juos jaudinančias temas, problemas, suvaidinti teatro pjeses. Taigi, „tikruosius gyvenimo veikėjus“ atvesti į sceną nėra naujas dalykas. Tačiau nauja yra tai, kad jie čia „gauna nuosavą teatrą, savo identifikacijos vietą pas mus“, sako teatro vadovas Wilfriedas Schulzas. Šios teatrinio meno atmainos atsiradimas valstybinio teatro struktūroje sukėlė dideles pasekmes. Vaidinti mėgstantys piliečiai gali tai daryti profesionalioje aplinkoje, gauna patalpas repeticijoms, taip pat sulaukia pasiūlymų programoms, atsiduria režisierių, scenografų ir dramaturgų, kurie kartu su aktoriais mėgėjais kuria spektaklius, draugijoje. Šis procesas dažniausiai tampa socialiniu ir estetiniu iššūkiu visų jo dalyvių supratimui, kas yra teatras. Profesionalai klausia savęs, kodėl tam tikra tema arba pjesė siūlosi būti atliekama „Piliečių scenoje“. Jie turi atrasti jos vaidmenų atlikėjų ypatybes ir savitumą, vadinamąjį autentiškumą, atskleisti ir sustiprinti jų sceninius artikuliavimo gebėjimus. Kita vertus, vaidybinės užduotys, kurias turi spręsti „Piliečių scenos“ aktoriai – pačios įvairiausios. Jiems gali tekti suvaidinti tiek „taip“ prie altoriaus – galbūt ir pačių kažkada ištartą, tiek Goethe’s „Fausto“ motyvais pagrįstą „Aš, vargšas kvailys“. Pastarojo spektaklio herojai – vidurio amžiaus krizės ištikti septyni vyrai. Jie maždaug 20-yje išstojimų vieno spektaklio metu pateikia bendrapiliečiams savo biografijas, kurios iš dalies (daugiau ar mažiau) transformuotos ir pritaikytos scenai. Publika atrodo sužavėta šia nauja pasiūla - pastaruoju metu šie vaidinimai pritraukia maždaug 10 procentų visų teatro Dresdeno valstybinio teatro „Staatsschauspiel Dresden“ žiūrovų.
Drezdeno „Piliečių scenoje“ statomi penki viso teatro repertuaro spektakliai, kuriems aktoriai atrenkami rūpestingo atrankos proceso metu, o po to beveik du mėnesius repetuoja. Dėl to, kad aktoriai turi dirbti savo kasdienį darbą, repeticijos dažniausiai vyksta vakarais ir savaitgaliais. Veikia aštuoni taip vadinamieji „Piliečių scenos“ klubai tokiais poetiškais pavadinimais, kaip „Įsimylėjusių piliečių klubas“ ar „Naujų senų meistrų klubas“. Vadovaujant teatro pedagogams, režisierių asistentams ar aktoriams profesionalams juose vieną kartą per savaitę dirbama pagal atskiras temas. Šių klubų sceniniai rezultatai demonstruojami teatrinėse dirbtuvėse. Buvo sugalvotas naujas formatas – „Piliečių vakarienė“. Jos metu prie didelio stalo susirenka apie 80 Drezdeno piliečių, kurie, teatralų nuomone, turėtų pabendrauti tarpusavyje ir suvaidinti kartu ant scenos – pribuvėjos su laidojimo paslaugų sektoriaus darbuotojais, pastoriai su kekšėmis ar bankininkai su pankais. „Piliečių scenoje“ ir mokytojai turi daug galimybių tapti teatro mokiniais.
Apskritai Drezdeno „Piliečių scena“ yra labai gyvybingas teatro biotopas, kurio kūrybiškų formų įvairovės neįmanoma numatyti. Tačiau jau dabar aišku, kad tie 1200 Drezdeno piliečių, kurie leidosi į šį teatrinį eksperimentą, turi potencialo tapti teatro žinovais, giliau suprantančiais ir vertinančiais ir kitus „jų teatro“ darbus profesionaliose scenose.